Po to, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Latvijos valdžia ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama sumažinti rusų kalbos ir sovietinės simbolikos įtaką šalies viešajame gyvenime. Ši kryptinga politika, dažnai vadinama derusifikacija, buvo pasirinkta kaip prevencinė priemonė prieš galimą Kremliaus propagandos sklaidą. Vis dėlto pastaruoju metu pasirodę duomenys rodo netikėtą šios strategijos rezultatą, vis mažiau Latvijos rusakalbių gyventojų viešai palaiko Ukrainą.
Pirmą kartą apklausa, kuria siekta išsiaiškinti Latvijos gyventojų poziciją dėl karo Ukrainoje, buvo atlikta netrukus po konflikto pradžios. Tąkart paaiškėjo, kad rusakalbiai respondentai buvo pasiskirstę gana nevienodai, maždaug trečdalis rėmė Ukrainą, nedidelė dalis palaikė Rusiją, o beveik pusė apklaustųjų nepalaikė nei vienos pusės.
Po trejų metų situacija pasikeitė. Naujausi tyrimai atskleidė, kad tiek Ukrainą, tiek Rusiją palaikančiųjų tarp rusakalbių sumažėjo, o didžioji dauguma šiuo metu renkasi nepareikšti jokios nuomonės. Dabar jau daugiau nei pusė rusakalbių gyventojų deklaruoja visišką neutralumą.
Sociologai šią tendenciją aiškina augančiu užsidarymu ir savicenzūra. Daugelis šios bendruomenės narių vengia reikšti viešą poziciją, nes jaučia spaudimą iš kelių skirtingų pusių. Viena vertus, oficiali Latvijos pozicija yra aiški, kad valstybė palaiko Ukrainą ir teikia jai karinę bei humanitarinę pagalbą. Kita vertus, rusakalbėje aplinkoje vis dar yra nemažai žmonių, kurie žvelgia į situaciją per Kremliaus naratyvo prizmę.
Spaudimas ir socialinė aplinka lemia užsisklendimą
Anot Latvijos sociologų, viešosios erdvės pokyčiai turėjo didelę reikšmę. Kai kurios Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės buvo uždarytos, o tai, nors ir suprantama kaip saugumo užtikrinimo priemonė, daugelį rusakalbių pastūmėjo į dar didesnį informacinį uždarumą. Žmonės ėmė vengti diskusijų, nebekomentuoja įvykių ir linkę išlikti pasyvūs, net jei privatūs įsitikinimai skiriasi nuo viešosios nuomonės.
Mokslininkai pastebi, kad rusakalbių bendruomenė dažnai gyvena savo informacinėje ir kultūrinėje erdvėje. Dėl šios priežasties viešas palaikymas Ukrainai gali būti suprastas kaip rizikingas žingsnis, keliantis grėsmę socialiniams ryšiams ar net asmeninei saugai.
Derusifikacijos priemonės ir jų vertinimas
Po karo pradžios Latvija pradėjo aktyviai šalinti sovietinę simboliką, buvo demontuoti paminklai, uždaryti kai kurie rusų kalba transliuojantys kanalai, o rusų kalba pamažu pradėjo nykti ir iš kitų viešųjų paslaugų platformų, tokių kaip bankomatai ar elektroninės valstybės sistemos. Politikai aiškina, kad tokie sprendimai priimti dėl nacionalinio saugumo stiprinimo.
Vis dėlto ne visi šiuos veiksmus vertina vienareikšmiškai. Dalis rusakalbių gyventojų tai laiko jų teisių suvaržymu ir mato tai kaip bandymą per prievartą pakeisti jų tapatybę ar įsitikinimus.
Valdžios pozicija
Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs ir premjerė Evika Siliņa pabrėžia, kad nors jie supranta, jog kai kuriems žmonėms sunku apsispręsti dėl palaikymo kare, svarbiausia lojalumas Latvijos valstybei. Jie akcentuoja, kad kiekvienas Latvijos gyventojas, nepriklausomai nuo kalbos ar kilmės, turi gerbti šalies kalbą, konstituciją ir vertybes.
Pasak valdžios atstovų, šiuo metu sudarytos geresnės galimybės nei bet kada anksčiau rusakalbiams mokytis latvių kalbos. Tai esą svarbus žingsnis siekiant visavertės integracijos, kuri ilgą laiką strigo dėl kalbinių barjerų.
Latvijos ir Estijos keliai skiriasi
Nemažai ekspertų pastebi, kad Latvijos ir Estijos požiūris į rusakalbių bendruomenę iš esmės skiriasi. Po 2014 metų Krymo aneksijos Estija ėmėsi stiprinti informacinę aplinką rusų kalba, steigė naujus televizijos kanalus ir rėmė nepriklausomą žiniasklaidą, siekdama atitraukti žmones nuo Kremliaus propagandos. Latvija tuo metu pasirinko priešingą kelią, tai yra apriboti ir uždaryti rusišką turinį.
Sociologų nuomone, toks sprendimas turėjo ilgalaikių pasekmių ir vietoje didesnio solidarumo atsirado atsiribojimas, baimė ir neutralumas. Todėl šiuo metu Latvija susiduria su iššūkiu, kaip paskatinti pilietinę įtrauktį nesukeliant dar didesnio susipriešinimo ar atskirties jausmo tarp gyventojų.
