Laikas.lt
Trisdešimties neturintis prancūzų fotografas Antoine Bruy daug laiko praleido su už civilizuotos visuomenės ribų gyvenančiomis šeimomis. Vaikiną ne tik traukė toks gyvenimo būdas, jis ne tik mėgavosi klajoklio kasdienybe, tačiau ir stengėsi fotoaparato pagalba užfiksuoti pirmykštį žmogaus pradą. O jo šaknys, kaip žinia, gamtoje.
Kai miesto triukšmas ir darbas nuo 8 iki 17 val. įgrista iki gyvo kaulo, juk dažnai apie tylų žmogaus rankos nepaliestą kampelį gūdžiame miške pagalvojame kaip apie išsigelbėjimą. Tarsi Nojaus laivas padedantį išlikti šiame kosminiu greičiu skriejančiame technologizuotame pasaulyje.
Taigi Antoine ne tik apie tai svajojo, bet ir ryžosi įgyvendinti – jis tris metus autostopu keliavo po Europa vis pagyvendamas su atsiskyrėliais.
Savo kelyje jis sutiko žmonių, kurie modernizuoto pasaulio patogumus išmainė į laisvę, kurdami savo mažytes, nepriklausomas respublikas, kuriose jie patys sau yra karaliai. Ir nereikia galvoti, kad tai benamiai, valkatos, bėgantys nuo finansinių civilizuoto žmogaus įsipareigojimų. Tai studentai, mokytojai, inžinieriai ir kitokių specialybių žmonės, kurie pasitelkdami savo žinias statosi nuo šalčio ar kaitros apsaugančias pašiūres, užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste ir kitomis išgyventi padedančiomis veiklomis.
Antoine’o fotografijose užfiksuota dermė tarp žmogaus ir laukinės gamtos, harmonija, sujungianti juos į vieną nedalomą matą. „Mano nuotraukos – tai šiuolaikinė pasaka, suteikianti šiek tiek magijos ateityje kuo toliau, tuo labiau technologijoms priklausysiančiam pasauliui“, – sako laukinio gyvenimo būdo įkvėptas fotografas.
