Maždaug 75 tūkstančius metų Norvegijos Arne Qvam oloje slėpėsi įspūdingos ledo amžiaus ekosistemos liekanos. Tik dabar mokslininkai pradeda suvokti šio atradimo mastą, čia rasti seniausi žinomi įrodymai, atskleidžiantys gyvūnų įvairovę vienu iš šiltesnių ledynmečio laikotarpių.
Ši reta ir išskirtinai gausi senovinės Arkties faunos kolekcija apima įvairių stuburinių rūšių liekanas. Tarp jų yra nedideli žinduoliai, tokie kaip apykaklėtieji lemingai ir pelės, kurių pėdsakai rodo, kad jos judėjo po tundrą, taip pat gėlavandenės ir jūrinės žuvys, daugiau nei dvidešimt paukščių rūšių. Greta jų aptikti ir didžiausi to meto jūriniai žinduoliai, tai banginiai, ruoniai, net baltasis lokys.
Pasak Oslo universiteto evoliucijos biologės Sanne Boessenkool, iki šiol turėjome labai mažai įrodymų, kaip atrodė Arkties gyvūnija prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų, nes tokio amžiaus išlikusių radinių beveik nėra. Šis atradimas užpildo svarbią spragą mūsų žiniose apie gyvybės įvairovę ir aplinką tuo metu, kai klimatas patyrė reikšmingų pokyčių.
Ola buvo paslėpta kalno viduje iki devintojo dešimtmečio pabaigos, kai kalnakasybos tunelis netikėtai atvėrė slaptą ertmę. Vis dėlto didesni kasinėjimai pradėti tik 2021 ir 2022 metais, ir būtent tada iš apatinių nuosėdinių uolienų sluoksnių buvo iškelti gyvūnų kaulai.
Vienu įdomiausių radinių laikomi apykaklėtieji lemingai. Ši rūšis Europoje yra išnykusi, o iki šiol vieninteliai jos buvimo įrodymai šiame žemyne buvo rasti Skandinavijoje. Gėlavandenių žuvų liekanos rodo, kad tundroje buvo ežerų ir upių, o grenlandinių banginių ir ruonių buvimas liudija apie sezoninį jūros ledą. Tačiau visus metus jis neišsilaikydavo, nes taip pat aptikti jūrinių kiaulių kaulai, tai šie gyvūnai vengia užšalusių vandenų.
Šie gyvūnai gyveno pasaulinio atvėsimo laikotarpiu. Visa ekosistema rėmėsi tirpstančių ledynų tiekiamu gėlu vandeniu ir atveriamomis jūros erdvėmis. Kai kraštovaizdį vėl padengė ledas, dauguma rūšių išnyko, nes negalėjo prisitaikyti ar persikelti į kitas vietas. Pasak tyrimo vadovo, Bornmuto universiteto zooarcheologo Samo Walkerio, tai parodo, kaip šaltam klimatui prisitaikiusios rūšys sunkiai įveikia staigius klimato pokyčius.
Ši problema itin aktuali šiandien, kai Arkties klimatas šyla rekordiniu tempu, o buveinės yra daug labiau suskaidytos nei prieš dešimtis tūkstančių metų, todėl gyvūnų populiacijoms dar sunkiau migruoti ar prisitaikyti.
Nors dauguma tokių rūšių vis dar gyvena Arktyje, jos jau seniai nebeaptinkamos šioje oloje. Mitochondrijų DNR tyrimai parodė, kad nė viena iš senųjų populiacijų neišliko po to, kai ledynai vėl padengė kraštovaizdį.
S. Boessenkool pabrėžia, kad anuomet įvyko klimato atšalimas, o šiandien susiduriame su priešinga problema, tai sparčiu klimato atšilimu. Jei šaltam klimatui prisitaikiusios rūšys sunkiai ištvėrė ankstesnius atšalimus, dar sunkiau joms bus išgyventi dabartinius šilimo procesus. Tai įspėjimas apie galimus didelius biologinės įvairovės praradimus, jei nebus imtasi veiksmų saugoti pažeidžiamas rūšis ir jų buveines.
