Pietų Lenkijoje, Siewierzo miškų urėdijoje, kur prieš šešerius metus į specialiai paruoštą aplinką buvo išleista pelkinių vėžlių grupė, aptiktas netikėtas radinys. Vieta, kurioje vėžliams buvo sudarytos palankios sąlygos, atskleidė praėjusių metų veisimosi požymius, tai smėlyje rasta tuščių kiaušinių lukštų.
Tai ženklas, kad jaunikliai galėjo sėkmingai išsiristi ir galbūt dabar gyvena tvenkinyje. Vis dėlto jų dydis šiuo metu gali siekti vos kelis centimetrus, todėl juos pastebėti nelengva. Šeši pelkiniai vėžliai, atvežti iš Varšuvos zoologijos sodo, į Siewierzo tvenkinį buvo perkelti 2019 metų rugpjūtį.
Du patinai ir keturios patelės apsigyveno dirbtinai įrengtame vandens telkinyje, sukurtame taip, kad kuo tiksliau imituotų natūralias sąlygas. Projektą koordinavo patyręs herpetologas Adamas Hryniewiczius, daugiau nei dvidešimt penkerius metus besirūpinantis šio vienintelio Lenkijoje natūraliai gyvenančio vėžlių rūšies išlikimu.
Kiekvienais metais, rugpjūčio pradžioje, Siewierzo miškų urėdijos darbuotojai skaičiuoja ir stebi vėžlius. Šių metų rugpjūčio pradžioje A. Hryniewiczius atliko įprastą jauniklių ir suaugusiųjų sugavimą tyrimams. Iš visų aptiktų gyvūnų detalesnę apžiūrą pavyko atlikti tik vienam vėžliui, nes kiti buvo pernelyg greiti.
Nepaisant to, jų judrumas, greitas reagavimas į aplinką ir gebėjimas ilgai išbūti po vandeniu rodo puikią sveikatos būklę. Didžiausia staigmena buvo ant kranto aptikti praėjusių metų kiaušinių lukštai. Jie nebuvo pažeisti plėšrūnų, todėl manoma, kad jaunikliai sėkmingai išsirito.
Pasak specialistų, šiuo metu jie turėtų būti maždaug pusės suaugusio žmogaus nykščio dydžio. Miškų urėdas Grzegorzas Cekusas pabrėžė, kad tai labai reikšminga žinia, nes tikėtasi, jog pirmieji lęginiai pasirodys tik po kelerių metų. Šis radinys patvirtina, jog žmogaus sukurtas tvenkinys puikiai atlieka natūralios buveinės funkciją.
Kol kas neaišku, kiek tiksliai jauniklių galėjo išsiristi ir ar visi jie liko tvenkinyje. Patelės, kurios jau kartą padėjo kiaušinius, paprastai kasmet grįžta į tą pačią vietą. Jų kiaušiniai dedami ne giliau kaip dvidešimt centimetrų po smėliu, todėl tvenkinio pakrantė buvo papildomai apsaugota, kad išvengtų atsitiktinio gniuždymo.
Pelkinis vėžlys yra griežtai saugomas gyvūnas, įtrauktas į nykstančių rūšių raudonąją knygą. Jo gyvenimo trukmė gali siekti nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties metų, o kai kuriais atvejais net daugiau nei šimtmetį.
Patelės lytinę brandą pasiekia vėliau nei patinai, paprastai būdamos aštuoniolikos ar dvidešimties metų, o tai apsunkina rūšies populiacijos atkūrimą. Lenkijoje šis vėžlys stebimas tik keliose vietose. Žinomos jo buveinės yra tokiose saugomose teritorijose kaip gamtos rezervatas „Żółwiowe Błota“ Sobiboro kraštovaizdžio parke, Polesės, Drawės ir Bory Tucholskie nacionaliniai parkai, Kozienicės ir Zaborsko kraštovaizdžio parkai, Puszcza Augustowska, taip pat rezervatas „Jezioro Orłowo Małe“.
Kitos vietos, kur aptinkama šios rūšies, yra Puszcza Zielonka kraštovaizdžio parkas, Puszcza Rzepińska, tai Ilanka, Chojnik apylinkės, Szczecino apylinkės, rezervatas „Ostoja Żółwia Błotnego“ prie Leszno, Borowieco rezervatas ir Drwęcos upės žiotys netoli Torunės.
Šis netikėtas radinys Siewierze suteikia vilčių, kad ilgalaikės pastangos atkurti pelkinio vėžlio populiaciją duoda vaisių. Jei jaunikliai sėkmingai prisitaikys prie aplinkos ir pasieks brandą, ši populiacija galės ilgainiui sustiprėti. Tai puikus pavyzdys, kaip atkūrimo programos, tinkama buveinės priežiūra ir gamtosaugininkų pasiaukojimas gali padėti išsaugoti nykstančias rūšis ateities kartoms.
