Libijoje, Takarkori uolų priedangoje, archeologai aptiko natūraliai išlikusias maždaug 7000 metų senumo dvi mumijas. Tai išskirtinis radinys, nes tokio tipo liekanų šiame regione iki šiol nebuvo rasta.
Atliekant ankstyvųjų žmonių laidojimo vietų kasinėjimus buvo iškelti stulbinamai gerai išsilaikę palaikai. Mokslininkų teigimu, šios dvi moterys gyveno vadinamuoju Afrikos drėgnuoju periodu, kai dabartinės Sacharos vietoje tekėjo upės ir plytėjo žaliuojančios pievos.
Nados Salem iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto vadovaujama tyrėjų komanda išanalizavo iš mumijų dantų ir kojų kaulų išgautą DNR. Paaiškėjo, kad abi moterys priklausė iki šiol nežinotai žmonių giminės linijai.
Genetinė analizė parodė, jog ši šaka atsiskyrė nuo į pietus nuo Sacharos gyvenusių Afrikos populiacijų maždaug prieš 50 tūkst. metų – panašiu metu, kai kitos šiuolaikinių žmonių grupės pradėjo migruoti iš Afrikos. Tyrėjai pabrėžia, kad ši linija, tikėtina, neturi tiesioginio ryšio su dabar šiame regione gyvenančiomis populiacijomis.
„Iš dviejų prieš maždaug 7000 metų uolų priedangoje palaidotų gyvulių augintojų moterų liekanų išgauta DNR rodo, kad didžioji jų kilmės dalis siekia anksčiau nežinomą senovinę Šiaurės Afrikos genetinę liniją“, – teigia tyrimo vadovė, Londono Gamtos istorijos muziejaus Žmogaus evoliucijos tyrimų centro mokslininkė Luizė Hamfri.
Gauti duomenys patvirtina ankstesnių cheminių tyrimų rezultatus, jog Takarkori palaidoti žmonės gimė ir mirė tame pačiame regione, naudodamiesi netoliese buvusiais vandens ištekliais ir derlinga žeme.
Kitoks neandertaliečių palikimas
Vienas mįslingiausių tyrimo aspektų – itin menkas neandertaliečių DNR kiekis mumijų genomuose, tesiekiantis vos 0,15 procento. Tai maždaug dešimt kartų mažiau, nei paprastai randama žmonių, kurių protėviai gyveno už Afrikos ribų, genetinėje medžiagoje.
Toks silpnas neandertaliečių genetinio paveldo signalas leidžia manyti, kad Takarkori gyventojai tik labai ribotai bendravo su žmonių grupėmis, gyvenusiomis Artimuosiuose Rytuose. Tai galėjo būti reti kontaktai prekybos ar migracijos kelių pakraščiuose, tačiau nėra jokių įrodymų apie ilgalaikį ar masinį žmonių judėjimą į šią Sacharos dalį.
Nedidelis neandertaliečių genų kiekis labiau sieja šią populiaciją su žmonėmis, likusiais Afrikoje, o ne su tais, kurie vėliau apsigyveno Eurazijoje.
Kartu su mumijomis archeologai aptiko darbo įrankių ir gyvulių liekanų, susijusių su gyvulininkyste – galvijų, avių ir ožkų kaulų. Tai rodo, kad Takarkori moterys priklausė bendruomenei, perėjusiai prie piemenavimo gyvenimo būdo.
Vis dėlto jų DNR neatskleidė ryškių požymių, jog jos būtų maišiusiosi su Levanto ar Pietų Europos žemdirbių grupėmis. Mokslininkų nuomone, tai rodo kultūrinės sklaidos procesą: vietos gyventojai perėmė naujas idėjas ir technologijas, patys nebūdami išstumti atėjūnų.
Vietoje rasti dirbiniai, pavyzdžiui, keramika ir akmeniniai įrankiai, liudija apie palaipsnius pokyčius laikui bėgant. Tai labiau primena lėtą prisitaikymą prie naujų sąlygų, o ne staigius sukrėtimus ar radikalias gyventojų kaitas.
Mokslininkai neseniai paskelbė ir apie septynis senovinių kalbų pavyzdžius, kurie iki šiol nėra iššifruoti. Tyrėjai pabrėžia, kad pagrindinis bet kurios kalbos įminimo veiksnys – galimybė ją priskirti žinomai kalbų šeimai. Tačiau šie septyni pavyzdžiai nepriskiriami nė vienai iš žinomų kalbų šeimų, todėl jų paslaptis išlieka neįminta.
