Du kartus per metus pasukti laikrodį viena valanda, šį ritualą daugelis lietuvių priima kaip neišvengiamą faktą. Vieni džiaugiasi ilgesniais vasaros vakarais, kiti piktinasi sujauktais miego ciklais ir kankinančiu prisitaikymu.
Daug metų diskusijos dėl laiko keitimo vyko tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu. Ir vis dažniau girdimi balsai, kad galbūt jau laikas liautis žaisti su laikrodžio rodyklėmis. Europos Parlamentas dar 2019 metais pritarė siūlymui atsisakyti sezoninio laiko keitimo.
Tačiau sprendimas įstrigo tarp valstybių narių, kurios turėjo susitarti, kuriuo laiku, vasaros ar žiemos, pasilikti. Lietuva taip pat buvo tarp tų, kurios išreiškė palaikymą nuolatiniam vasaros laikui, tačiau aiškaus veiksmo iki šiol nesiėmė.
Tuo metu žmonės vis dar kas pavasarį ir rudenį sukinėja laikrodžius, kartais net nesuprasdami, kodėl tai vis dar daroma. Nors klausimas jau ne vienus metus guli stalčiuose, jis kaskart iš naujo tampa aktualus vos tik atsiranda kalendoriuje ta diena, kai reikia pasukti laiką.
O tuomet ir kyla logiškas klausimas, ar Lietuva realiai ruošiasi atsisakyti laiko kaitaliojimo, ar tai tik žodinis pažadas be aiškių veiksmų?
Kodėl apskritai buvo sugalvota sukti laiką?
Laiko keitimo idėja kilo siekiant geriau išnaudoti dienos šviesą, ypač ūkininkams ir gamybos sektoriui. Pagrindinis argumentas ilgą laiką buvo energijos taupymas. Teoriškai, pasukus laikrodžius vasarą, žmonės daugiau laiko praleisdavo šviesoje, o mažiau su dirbtiniu apšvietimu.
Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje, kur energijos suvartojimą lemia daugybė kitų veiksnių, toks argumentas tampa vis mažiau aktualus.
Be to, mokslininkai vis garsiau kalba apie neigiamą poveikį sveikatai. Staigus paros ritmo pasikeitimas sukelia miego sutrikimus, nuovargį, padidina širdies smūgio riziką, ypač pavasarį, kai laikas yra savotiškai atimamas.
Net ir psichologinis diskomfortas, toks kaip sunkesnis atsikėlimas, pablogėjusi nuotaika, jau yra pakankamai stiprūs argumentai prieš laikrodžio sukinėjimą. Todėl nenuostabu, kad dauguma europiečių per apklausas išreiškė palaikymą laiko keitimo atsisakymui.
Lietuvos gyventojai nėra kažkokia išimtis. Visgi, sprendimas dėl to, kurio laiko laikytis kol kas lieka nepriimtas, o be bendro ES sprendimo kyla rizika, kad kaimyninės šalys pasirinks skirtingus laikus, o tai sukeltų dar daugiau sumaišties.
Ką pasirinktų Lietuva – vasaros ar žiemos laiką?
Lietuvos institucijos 2018 metais vykusios apklausos metu aiškiai nurodė, jog pageidautų likti prie vasaros laiko. Tai reikštų, kad žiemos rytai būtų tamsesni, bet vakarai šviesesni.
Šis pasirinkimas labiau atitinka šiuolaikinį gyvenimo ritmą, kai žmonės keliasi ne su saulėtekiu, o pagal darbo grafiką, ir daugiau vertina vakarinį laisvalaikį šviesoje nei šviesą 7 valandą ryto.
Vis dėlto kai kurie mokslininkai, ypač miego specialistai, mano, kad žiemos laikas – natūralesnis žmogaus biologiniam laikrodžiui. Jie įspėja, kad ilgalaikis gyvenimas ne pagal saulę gali turėti nematomų, bet reikšmingų pasekmių sveikatai.
Kita vertus, šie efektai dar nėra iki galo ištirti, o pasirinkimas galiausiai priklauso nuo visuomenės vertybių.
Politikai šiuo klausimu dažniausiai būna atsargūs, niekas nenori prisiimti atsakomybės už sprendimą, kuris neišvengiamai kam nors nepatiks. Taip atsiranda užsitęsęs laukimas: visi žino, kad pokytis neišvengiamas, bet niekas nenori būti pirmasis, kuris spustels mygtuką.
Ką laimėtume nustoję sukioti laiką?
Pirmiausia – stabilumą. Nebeliktų poreikio perprogramuoti laikrodžių, keltis „kitą dieną valanda anksčiau“, tvarkyti išsibalansavusių miego režimų.
Tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek darbdaviai žino, laiko keitimo savaitės būna vangios, chaotiškos, darbuotojai ir moksleiviai tampa mažiau efektyvūs. Ilgainiui tai neturi teigiamos grąžos nei sveikatai, nei ekonomikai.
Verslui ir transportui tai taip pat reikštų paprastesnę logistiką, ypač tarptautiniams skrydžiams ar vežimams, kurie šiuo metu turi derintis prie sezono laiką keičiančių ir nekeičiančių šalių. Aiškumas visada padeda sumažinti klaidų ir nesusipratimų riziką.
Svarbiausia yra žmonės pagaliau turėtų aiškų laiką visus metus. Ne šokinėjantį kas pusmetį, ne išvedantį iš ritmo, o tą patį, prie kurio galima priprasti, suplanuoti kasdienybę ir gyventi be dirbtinių trikdžių.
Ar Lietuva tam pasiruošusi?
Kol kas oficialaus sprendimo nėra, bet sąlygos pokyčiui jau subrendusios. Visuomenė palaiko atsisakymą, mokslas pateikia argumentus, o praktinė nauda yra akivaizdi. Lieka tik politinės valios klausimas.
Galbūt artimiausiu metu Lietuva išdrįs žengti šį žingsnį, net jei kitos šalys delsia. Nes kartais pokytis, kurio visi laukia, turi prasidėti nuo vieno aiškaus sprendimo. Ir kai kitą kartą reikės pasukti laikrodį, galbūt tai bus paskutinį kartą.
