Lietuva – naudotų transporto priemonių kraštas. Dažnas vairuotojas verčiau rinksis kelerius metus dėvėtą prabangų BMW ar „Audi“ nei naują „Kia“, „Renault“ arba kitą vidutinės ar ekonominės klasės automobilį.
Panašiai atrodytų ir keturračių rinka: nauji pirkėjai mieliau žiūrėtų į keleto metų senumo „Polaris“ ar „Can-Am“ produktus nei į tai, ką siūlo, pavyzdžiui, „CFMoto“. Bet ar tos taisyklės, kurios galioja naudotų automobilių rinkoje, tinka ir keturračiams?
Naudoti gundo ženkleliu, nauji – kaina
Pažvelgus į naujų „Can-Am“, „Polaris“ ar „Yamaha“ keturračių kainas gali ir akys ant kaktos iššokti. Baziniai, paprasti modeliai gali kainuoti beveik 10 tūkst. eurų, o galingi ir pajėgiausi – iki 20 tūkst. eurų. Kaip automobilis! Kadangi keturratis įprastai nėra pagrindinis transportas, o pagalbininkas ūkyje ar pramogavimo priemonė, ne kiekvienas gali sau leisti pirkti tokį brangų daiktą.
Nepaisant to, lietuviai ne visuomet ryžtasi užsukti į kokybiškų, vidutinės klasės modelių salonus. Nors, pavyzdžiui, įmonė „CFMoto“ mūsų regione siūlo plačią gamą naujų keturračių, atsieinančių nuo 5 iki 10 tūkst. eurų, „Can-Am“ ar kitas ženklelis dažną pirkėją gundo labiau.
Ir iš tiesų, skelbimų portaluose už tuos pačius pinigus, kiek kainuoja nauji „CFMoto“, galima nusipirkti kelerių metų senumo prabangių, garsius vardus turinčių keturračių. Tačiau ar verta tą daryti?
Reikia patikrinti, ar juo apskritai galima važinėti
Ekspertai sako, kad, priešingai nei naudotų automobilių rinkoje, pirkdamas keturratį jo istorijos internete nepatikrinsi. Be to, neišmanant šių transporto priemonių specifikos galima užkibti ant tokių egzempliorių, su kuriais iš kiemo nepavyks išvažiuoti.
„Pirkdamas dėvėtą gero gamintojo keturratį, atkreipčiau dėmesį į galimybę jį registruoti ir vairuoti su turima kategorija, nes rinkoje yra tikrai nemažai iš už vandenyno atvežtų daiktų, kurie nėra sertifikuoti ir nelabai gali dalyvauti eisme“, – vieną pagrindinių pavojų įvardija keliautojas ir bekelės transporto priemonių specialistas Audrius Sutkus.
Su naujais keturračiais viskas paprasta: pavyzdžiui, visi Lietuvoje parduodami „CFMoto“ modeliai yra registruojami ir juos galima vairuoti su B kategorijos vairuotojo pažymėjimu, tas pats ir pas kitus gamintojus. Išimčių mažai: tik „Yamaha Raptor“ yra skirtas sportui, o ne viešajam eismui.
Sunki keturračių dalia
Tačiau čia kabliukai, ant kurių galima užkibti renkantis naudotą keturratį, nesibaigia. Rinkoje iš tiesų yra daug sudėvėtų, prastos techninės būklės transporto priemonių, kurių ankstesnis likimas žinomas nebent pardavėjui.
„Jeigu keturratis bus naudojamas daugiausia ūkyje, sodybos ar miško darbams, visiškai pakanka silpnesnio, paprastesnio naujo modelio. O jei yra ūpas keliauti, važiuoti į kalnus ar dar kažką aktyviau veikti, į rimtą purvą nerti, reikia galingiausio daikto. O tuos galingiausius ir geriausius keturračius, siūlomus naudotų modelių rinkoje, dažniausiai eksploatavo tokie patys vartotojai, tad reikia suprasti, kad jei neturi patikimos istorijos – perki katę maiše“, – riziką paaiškina keturračių lenktynininkas Antanas Kanopkinas.
Dabar labiau kaip keliautojas žinomas A. Sutkus anksčiau aktyviai sukosi bekelės sporte tiek su automobiliais, tiek su keturračiais. A. Kanopkino mintis jis pagrindžia konkrečiais pavyzdžiais.
„Papasakosiu ūkiškai: sportininkai, kurie važiuoja bekelės varžybose, nusiperka motociklą, iš karto nuima plastmases ir pakabina jas ant sienos garaže. Tada užsideda pigias plastmases ir lekia į varžybas. Kai sudrožia motociklą, nukabina nuo sienos naujas plastmases, uždeda jas atgal, juodai padažo dugną ir parduoda motociklą kaip labai gerai išlaikytą. Toks procesas vyksta“, – naudotų keturračių rinkos užkulisius praskleidžia pašnekovas.
Ar apsimoka remontuoti?
Galingi keturračiai retai perkami lengviems pasisukiojimams aplink kiemą, jie neretai gyvena sunkų gyvenimą, taigi natūralu, kad greitai susidėvi. Nusipirkus tokį nustekentą keturratį gali greitai išlįsti techninės problemos ir pasipilti gedimai. Tik ne visus juos, anot ekspertų, bus verta taisyti.
„Puikiai važiuoja ir 10 metų keturračiai, važiuos jie ir toliau. Kol yra detalių, viską galima prikelti antram gyvenimui, net ir variklį perrinkti. Tačiau tai yra pinigų klausimas, kiek tai apsimoka. Aišku, galima ir labai pigiai nusipirkti keturratį, pasilikti rezervą remontams, bet pasakysiu, kad servise jų remontuoti neapsimoka, o jei pats ketini krapštytis, reikėtų pasverti laiko sąnaudas, kurios bus aukojamos savo, šeimos ar draugų sąskaita“, – komentuoja A. Kanopkinas.
O ar yra būdų, kaip atskirti sudėvėtą keturratį ir nenusipirkti katės maiše? Be eksperto pagalbos tai padaryti sudėtinga.
„Ar jis nėra sudrožtas, pamatysi iš pedalų, rankenų, nors ir ten, kaip ir automobiliuose, gumas dažnai pakeičia. Iš tiesų tam tikri dalykai ir plika akimi matosi: išsiskiria alyva, purvas nebe taip nusiplauna, nuo smėlio, dulkių ir plovimų neblizga metalas. Bet tam, kad pamatytum tuos niuansus, reikia išmanyti techniką. Ir automobilį pirkdamas vienas iškart, net variklio dangčio nepakėlęs supras, kad neverta į jį nė žiūrėti, o kitam viskas atrodys gerai. Paprastai tokių dalykų neišmokysi“, – įsitikinęs A. Sutkus.
Ekspertai vieningai sutaria, kad pirkti naują, garantiją turintį keturratį, kaip ir kiekvieną kitą daiktą, yra saugu: žinai, ką gauni. Tuo metu naudotų keturračių rinkoje yra daug maišų, o juose – daug kačių, tad, norint už mažesnę kainą prašmatnaus gamintojo gero modelio, reikėtų rinktis labai atsargiai ir atsakingai.
