Lietuviai pastaraisiais metais vis dažniau patenka į tarptautines laimės reitingų lenteles ir ne visada ten atrodo prasčiausiai. Statistikos grafikuose rodoma: gyvenimo trukmė ilgesnė, pajamos auga, bedarbystė maža. Atrodytų, viskas kaip ir gerai. Bet ar tikrai?
Nors laimės indeksas rodo, kad esame kažkur per vidurį tarp Suomijos ir Slovėnijos, gatvėje dažniau matome veidus, kurių veidrodinis atspindys būtų arčiau išsekimo nei laimės. Visi skuba, niurzga, įsižeidžia ir jaučia, kad kažkas ne taip. Gal tai tiesiog lietuviškas būdas? O gal skaičiai nematuoja svarbiausio?
Tarp to, ką rodo lentelės, ir to, ką jaučia žmogus, dažnai atsiveria keista spraga. Ir klausimas, ar lietuviai laimingi, tampa ne apie statistikos analizę, o apie kasdienį jausmą. Tokį, kurį sunku pamatuoti, bet labai lengva pajusti.
Ką sako skaičiai?
Pagal Pasaulinį laimės indeksą, Lietuva šiuo metu užima 16 pozicijąm pati laimingiausia, bet ir ne paskutinė. Vertinama pagal įvairius veiksnius: BVP vienam gyventojui, socialinį saugumą, sveikatą, laisvę rinktis, korupcijos lygį ir net dosnumą.
Pagal skaičius – tikrai neblogai. Pajamos kyla, galimybės plėtojasi, miestai tvarkosi. Tačiau daugelis šių rodiklių neatskleidžia emocinio tono, kuris lydi kasdienybę: ar žmogus jaučia prasmę? Ar jis pasitiki kitais? Ar jis džiaugiasi rytais, o ne tik juos išgyvena? Skaičiai rodo progresą – bet žmogaus veidas kartais rodo kitaip.
Kas slepiasi po „normalu“?
Lietuviai dažnai sako „normaliai“, kai jų paklausi, kaip sekasi. Tai atsakymas, kuriame telpa viskas: truputį gerai, truputį blogai, ir dar šiek tiek ironijos. Tai žodis, kuriuo nuslepiamas nuovargis, nusivylimas, gal net liūdesys. Nes pasakyti „gerai“ kartais atrodo keista, o „blogai“ lyg per daug atvira.
Dalis to yra neabejotinai kultūrinis paveldas. Nuo sovietmečio laikų užsilikęs įprotis neskųstis, nežiopsoti per daug į jausmus. Kita dalis – kasdienės realijos: brangstantis gyvenimas, santykių spaudimas, būsto paskolos, darbas, kuris išvargina, bet nekeičiamas.
Ar galim būti laimingi nemokėdami džiaugtis?
Kai kurie psichologai sako, kad lietuviams tiesiog nemokyta būti laimingiems. Dažniau kalbėta apie pareigas, atsakomybę, išgyvenimą, nei apie džiaugsmą ar savęs pagyrimą. Dėl to net teigiami pokyčiai dažnai neįvertinami, nes jie priimami kaip „taip ir turėjo būti“.
Kita vertus, daug kas keičiasi. Nauja karta daug drąsiau kalba apie jausmus, terapiją, ribas. Jie ne tiek nori būti turtingi, kiek nori būti ramūs. Jiems svarbu ne tik pasiekti, bet ir pajausti. Ir tai jau yra geras ženklas. Galbūt tai pereinamasis laikotarpis, kai išmokstam ne tik dirbti, bet ir gyventi.
Tikroji laimė – ar ji išmatuojama?
Laimė nėra tik emocija, tai ilgesnio laikotarpio būsena, susijusi su pasitenkinimu, prasme, gebėjimu išbūti net sunkesniuose etapuose. Kai kurie lietuviai tą turi, bet nevadina tai laime. Jie sako: ramu, viskas gerai, turiu, ko reikia ir galbūt tai jau yra pakankamai.
O gal skaičiai visai nesvarbūs, jei žmogus kas rytą prabunda ir galvoja ne apie problemas, o apie tai, ką šiandien nori patirti. Gal laimė nėra indeksas, o tiesiog būdas matyti pasaulį, net kai jis ne visada malonus.
