Vasara – tai ne tik braškių ar žemuogių, bet ir pirmųjų grybų metas. Kai kurie žmonės dar net nepagalvoja apie grybų rinkimą, tačiau gamta jau dovanoja ne vieną įdomų ir skanų radinį. Tarp tokių galima išskirti vieną ypatingą rūšį, kurios nemažai žmonių tiesiog nepastebi arba nežino, kad ji tinkama valgyti. O visai be reikalo. Šis grybas ne tik įdomus savo išvaizda, bet ir pasižymi ypatingu skoniu, kuris primena vištieną.
Šį grybą vasarą galima rasti tiek parkuose, tiek senuose soduose, tiek paprasčiausiuose miškinguose plotuose. Dalis žmonių net nesupranta, kad turi reikalų su valgomu grybu, kuris gali tapti puikiu ingredientu įvairiems patiekalams. Svarbiausia žinoti, kur ieškoti, kaip atpažinti ir kaip teisingai jį paruošti, kad galėtumėte mėgautis ne tik skoniu, bet ir maistine nauda.
Jeigu norisi vasaros metu atrasti ką nors įdomesnio nei tradicinės voveraitės ar baravykai, verta pasidomėti šiuo grybų pasaulyje tikru kulinariniu atradimu. Jis ne tik išsiskiria išvaizda, bet ir savo struktūra bei skoniu sugeba nustebinti net skeptiškai nusiteikusius.
Valgomoji geltonpintė stebina tiek išvaizda, tiek skoniu
Šio grybo pavadinimas – valgomoji geltonpintė. Kaip ir sufleruoja pats pavadinimas, ją nesunku atpažinti iš labai ryškios, geltonos spalvos. Grybo spalva keičiasi priklausomai nuo amžiaus – nuo ryškiai geltonos ar oranžinės, vėliau gali tapti švelnesnio citrinų ar persikų atspalvio, o seni vaisiakūniai tampa beveik balzgani.
Geltonpintės vaisiakūniai dažniausiai sudaryti iš pusapskritimių kepurėlių, kurios gali užaugti net iki pusės metro pločio. Paviršius nelygus, banguotas, dažnai su aštresniais kraštais. Jauni grybai būna minkšti, sultingi, primenantys tankią geltoną putą. Jų kvapas išskirtinis – rūgštokas, gana ryškus, o tai dar viena detalė, kuri gali padėti nesuklysti juos renkant.
Kur rasti valgomąją geltonpintę?
Valgomoji geltonpintė laikoma parazitiniu grybu, todėl dažniausiai aptinkama auganti ant lapuočių medžių. Lietuvoje šis grybas randamas gana dažnai, nors ne visi žino, kad jis valgomas. Dažniausiai geltonpintės auga ant gluosnių, klevų, tuopų, ąžuolų ar robinijų. Taip pat neretai jos pasirodo ir senuose soduose ant slyvų, vyšnių ar kriaušių kamienų.
Šis grybas vaisiakūnius formuoja nuo pavasario pabaigos iki pat vasaros vidurio. Tad dabar – puikus metas ieškoti jo miškuose ar parkuose. Lietuvoje valgomoji geltonpintė nėra saugoma, todėl ją galima rinkti, žinoma, laikantis įprastų grybavimo taisyklių ir vengiant rinkti grybus saugomose teritorijose.
Kodėl verta rinktis šį grybą?
Šis grybas ne tik įtrauktas į leidžiamų vartoti grybų sąrašą, bet ir pasižymi įdomiomis maistinėmis savybėmis. Valgomoji geltonpintė, kaip rodo moksliniai tyrimai, turi antioksidacinių, antibakterinių savybių, skatina insulino gamybą. Joje gausu polisacharidų, fenolinių junginių, terpenų bei vitaminų.
Tačiau labiausiai šis grybas žinomas dėl savo skonio, kuris pelnė jam anglišką pravardę – „Chicken of the Woods“ arba „miško vištiena“. Tiek skoniu, tiek tekstūra jis primena vištienos mėsą. Nors pats neturi išraiškingo aromato, tinkamai paruoštas ir pagardintas prieskoniais šis grybas tampa puikiu mėsos pakaitalu.
Valgomosios geltonpintės dažnai naudojamos gaminant bevištienius kepsnelius, vegetariškus kotletus ar netgi augalinės kilmės „troškinius“. Taip pat galima naudoti sriuboms, apkepams, net augaliniams paštetams ar vegetariškai flakšų alternatyvai. Jauni, minkšti vaisiakūniai kepami ar troškinami puikiai išlaiko tekstūrą, tad patiekalai tampa sultingi ir aromatingi.
Ką būtina žinoti prieš vartojant?
Kaip ir su visais miško grybais, svarbu rinktis tik jaunas, šviežias ir švarias geltonpintes. Seni, sukietėję vaisiakūniai ne tik praranda skonį, bet ir tampa sunkiai virškinami. Taip pat prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti – kepti, troškinti ar virti. Kai kuriems jautresniems asmenims šis grybas gali sukelti skrandžio negalavimus, todėl pirmą kartą vertėtų paragauti mažesnį kiekį.
Svarbu paminėti, jog rinkti šį grybą reikėtų tik tiems, kurie geba jį atpažinti. Nors geltonpintę supainioti sunku, vis dėlto kiekvieną kartą abejojant geriau pasitarti su patyrusiu grybautoju.
Geltonpintė – ne tik įdomus atradimas grybautojui, bet ir gardus priedas prie vasaros patiekalų. Šiandien, kai vis daugiau žmonių renkasi augalinės kilmės mitybą, toks grybas gali tapti puikiu sprendimu, kaip įvairovę lėkštėje suderinti su miško dovanomis.
