Grybavimas tarsi tarsi nedidelė šventė, kai po gero lietaus pavyksta parsinešti visą pintinę kvepiančių miško dovanų. Bet pasibaigus nuotykiui miške, prasideda kita užduotis – ką su jais daryti toliau? Juk ne viską suvalgysite tą pačią dieną, o švieži grybai ilgai nelaukia – vos po poros parų ima vysti ar net pradeda gesti.
Taigi, klausimas iškyla gana greitai: ar džiovinti, ar konservuoti, ar ieškoti kitų būdų išsaugoti viską, ką pavyko surinkti? Kai kuriems grybų tvarkymas po rinkimo yra kone malonesnis už patį grybavimą. Kiti – vos tik parsineša pilną kibirą – ima jausti įtampą, nežinodami, nuo ko pradėti.
Visgi, net ir neturint didelės patirties, yra aiškūs ir patikrinti metodai, kurie leidžia grybus išsaugoti ne vienam mėnesiui. Ir visai nebūtina rinktis tik vieną iš jų, drąsiai galima derinti kelis būdus, priklausomai nuo grybų rūšies ar turimų sąlygų.
Klasikinis džiovinimas: senas metodas, kuris vis dar nepraranda vertės
Džiovinimas yra vienas iš seniausių ir patikimiausių būdų išlaikyti grybų skonį, kvapą ir vertingąsias savybes. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai ilgas procesas, realybėje viskas priklauso nuo pasirinktos technikos.
Paprasčiausias būdas – supjaustyti grybus plonomis riekelėmis, išdėlioti jas ant medinės lentelės ar vielinio rėmo, o tada palikti gerai vėdinamoje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai kuriais atvejais galima džiovinti ir ant siūlo – tiesiog perverti grybų riekeles ir pakabinate virtuvėje ar balkone.
Tiesa, jei oras drėgnas, toks metodas nėra pats efektyviausias. Tokiu atveju padės orkaitė, nustatyta maždaug 40–50 laipsnių temperatūroje. Praverkite dureles, kad cirkuliuotų oras ir stebėkite, kol grybai taps sausi.
Šaldymas – greitas, šiuolaikiškas ir patogus sprendimas
Turint šaldiklį, grybus galima paruošti labai paprastai. Rekomenduojama juos prieš tai nuplauti ir apvirti sūriame vandenyje – užtenka kelių minučių. Tada perkoškite, leiskite nusivarvėti, suskirstykite porcijomis ir dėkite į maišelius.
Tokie grybai puikiai tinka troškiniams, padažams ar sriuboms – iš šaldiklio tiesiai į keptuvę. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, voveraitės ar rudmėsės, linkusios kartėti, jei jos užšaldomos žalios. Todėl termiškai apdoroti – būtina.
Kita vertus, baravykus galima šaldyti ir žalius, tik tuomet geriausia juos supjaustyti plonomis juostelėmis ir šaldyti atskirai, išdėliojus ant lentelės. Vėliau, jau sušalusius, supakuoti į maišelius.
Marinavimas: skonis, kuris žadina apetitą net žiemą
Marinuoti grybai – tai klasika. Ne vienas lietuviškas stalas neįsivaizduojamas be jų. Čia tinka ne visi grybai – dažniausiai pasirenkami smulkesni, tvirtesnės struktūros: žaliuokės, ūmėdės, voveraitės. Pirmiausia juos reikėtų gerai nuvalyti, kelias minutes pavirti, tada perplauti ir dar kartą užvirti jau su marinatu – dažniausiai su actu, prieskoniais ir nedideliu kiekiu cukraus.
Supilstyti į stiklainius dar karšti, užsukti dangtelius, apversti – ir leisti jiems atvėsti. Tokie grybai puikiai laikosi rūsyje ar spintoje ir gali stovėti ištisus metus. Be to, jų skonis su laiku net sustiprėja – tampa ryškesnis, intensyvesnis.
Alternatyvūs sprendimai: sūdymas, raugimas, grybų milteliai
Kai kurie dar renkasi sūdymą, tai kiek primirštas, bet vertas dėmesio metodas. Reikia tik švarių stiklainėlių, druskos ir grybų, susluoksniuotų pakaitomis. Per kelias dienas jie ima leisti sultis ir pamažu fermentuotis – o skonis išlieka labai natūralus.
Dar viena įdomi idėja – grybų milteliai. Tiesiog sumalkite džiovintus grybus kavamale ar smulkintuvu. Tokie milteliai labai tinka sriuboms, padažams ar net į duoną įmaišyti. Skonis – gilus, žemiškas, ir visiškai natūralus.
