Pastaraisiais metais daugelis bankų ėmėsi aktyvių veiksmų mažinti bankomatų tinklus. Iš pradžių tai atrodė kaip natūralus procesas. Visuomenė vis dažniau renkasi atsiskaitymus kortele ar telefonu, grynieji nebe tokie reikalingi.
Tačiau kai kuriuose miestuose ir net visose seniūnijose nebelikus nė vieno bankomato, tampa aišku – čia ne vien technologinė pažanga. Ši tendencija sukelia ne tik nepatogumų, bet ir rimtų klausimų apie prieinamumą, socialinę atskirtį ir net finansinę kontrolę.
Grynųjų pinigų reikšmė dažnai nuvertinama. Kai kurie žmonės renkasi atsiskaitymus grynaisiais ne todėl, kad jie atsilikę, o todėl, kad tai vienintelis jiems prieinamas būdas išlaikyti finansinę nepriklausomybę.
Pagyvenę žmonės, gyventojai regionuose, nedidelių pajamų asmenys – tai grupės, kurios dažnai neturi prieigos prie patogaus interneto ryšio ar pažangių mokėjimo technologijų. Tuo tarpu bankų sprendimai eliminuoti bankomatus kartais primena tylų signalą, jeigu nesinaudoji skaitmeninėmis paslaugomis, tavo patogumai mums nerūpi.
Nors oficialios priežastys dažnai skamba gražiai – optimizacija, sąnaudų mažinimas, saugumas, tikroji situacija gerokai sudėtingesnė. Bankomatų šalinimas neretai vyksta ne dėl to, kad jų niekam nereikia, o todėl, kad jų kontrolė leidžia formuoti naują elgesį.
Pasirodo, kai kuriais atvejais tai tarsi tylus spaudimas atsisakyti grynųjų. Ir tai nėra atsitiktinumas, o dalis platesnės finansinių sistemų pertvarkos, kurioje žmogaus pasirinkimas pamažu tampa vis labiau ribotas.
Skaitmenizacija – tik išorinis veidas
Skaitmeninė bankininkystė neabejotinai turi daug privalumų, ji patogi, greita, leidžia stebėti išlaidas realiu laiku. Tačiau kalbant apie bankomatų mažėjimą, skaitmenizacija dažnai naudojama kaip fasadas, slepiantis gilesnius interesus.
Bankai, mažindami fizinių paslaugų prieinamumą, gali ženkliai sumažinti veiklos kaštus, nereikia tiek daug darbuotojų, logistikos, priežiūros, saugumo sprendimų. Kuo daugiau paslaugų perkeliama į programėles, tuo labiau bankas tampa nematoma struktūra, kurios fizinis buvimas nebereikalingas.
Vietoj to, kad būtų ieškoma balansų tarp technologinės pažangos ir žmonių poreikių, dažnai pasirenkamas pigiausias kelias. Paradoksalu, bet net ir didieji miestai susiduria su problema, kai kuriose miesto dalyse artimiausias bankomatas yra už kelių kilometrų.
Skaitmeniniai sprendimai puikiai veikia, kai viskas aplink funkcionuoja ir kai veikia mobilus ryšys, kai turima išmanioji įranga, kai mokėjimo terminalai visur prieinami. Bet vos tik kažkas sutrinka, o tai tikrai nutinka, grynieji tampa ne alternatyva, o vieninteliu būdu išlikti.
Grynieji – kontrolės kliūtis?
Kita, daug tylesnė, bet ne mažiau svarbi priežastis – grynieji pinigai išlieka viena iš paskutinių sričių, kur žmogus gali veikti nepriklausomai nuo skaitmeninės sistemos. Kiekviena kortele atlikta operacija yra fiksuojama, analizuojama, išsaugoma.
Tuo tarpu grynųjų judėjimas – ne visada matomas. Tai nepatogu tiems, kurie nori visiškos duomenų kontrolės. Štai čia ir atsiranda viena iš teorijų, kodėl kai kurie bankai nori kuo labiau apriboti prieigą prie grynųjų, o tai duomenų stebėjimo ir finansinio elgesio kontrolės klausimas.
Kai viskas, ką žmogus daro su pinigais, tampa skaitmenine eilute duomenų bazėje – bankas ne tik saugo pinigus, bet ir kaupia informaciją. Ką žmogus perka, kaip dažnai, kur lankosi, kokius įpročius turi.
Tai milžiniška vertė, kurią galima monetizuoti per reklamą, pasiūlymus ar net reitingavimą. Tokie duomenys – auksas skaitmeninės ekonomikos pasaulyje. Tuo tarpu grynieji pinigai šioje schemoje tampa trukdžiu. Juos sunkiau susekti, o tai reiškia ir mažiau kontrolės.
Kas lieka žmogui?
Akivaizdu, kad sprendimai dėl bankomatų šalinimo nėra vien technologinio progreso pasekmė. Jie atspindi platesnę tendenciją, pinigų sistemos tampa vis labiau centralizuotos, o žmonių pasirinkimai – vis labiau susiaurinami.
Ne visiems tokia realybė priimtina. Kai kas dar nori išsigryninti pinigus be mokesčių, nepasitikėdamas technologijomis ar tiesiog pasirinkdamas savo būdą valdyti finansus.
Tai nėra priešprieša pažangai. Tai teisė į pasirinkimą. Ir kol ši teisė egzistuoja, tol turi būti ir bankomatų. Ne visi nori gyventi algoritmų apsuptyje. Kai kurie dar nori laikyti pinigus rankoje – ne tik sąskaitoje.
Ir jie turi teisę tai daryti be papildomų kliūčių ar paslėptų spaudimų. Bankai, kurie iš tikrųjų siekia tarnauti žmonėms, turėtų tai suprasti. Jei ne dabar – tai labai greitai.
