Miškų tyla ir samanų kvapas vis dažniau vilioja ne tik vietinius, bet ir svečius iš kitų Lietuvos kampelių. Ši vasara Varėnos rajone primena senus laikus, kai miškai tiesiog sprogdavo nuo gėrybių. Voveraitės tiesiog šluojamos kibirais, o baravykai – gražūs, sveiki ir kvapnūs – pasirodo ten, kur tik patyręs grybautojas geba pamatyti jų kepurėlę tarp samanų.
Tuo tarpu uogautojai netyla – šiemet žemuogės ne tik gausios, bet ir neįprastai saldžios. Pakanka pasilenkti ir jau delne raudonuoja keli dešimtukai. Net vaikai, kurie dažnai greičiau pavargsta nei prisirenka, šiemet grįžta iš miško su pilnomis dėžutėmis. Vietiniai sako – taip gausiai seniai nebuvo.
Varėnos rajono gyventojai ir atvykėliai sutartinai šypsosi – gamta šiemet dosni kaip reta. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Norint grįžti iš miško ne tuščiomis, reikia išmanyti, kur ir kaip ieškoti. O kartais – tiesiog būti pirmesniam už kitą.
Voveraitės užklojo miško paklotę
Voveraitės yra vienos laukiamiausių miško gėrybių vasaros pradžioje. Šiemet jos pasirodė anksti ir iš karto dideliais kiekiais. Miško paklotė primena geltoną kilimą – net pradedantysis nesunkiai prisirenka pilną krepšį. Dauguma jų švarios, standžios, belieka tik išvirti ir valgyti.
Grybautojai džiaugiasi – kaina turguje krenta, o restoranai perka tiesiai iš krepšių. Net tie, kurie į mišką užeina tik dėl malonumo, prideda sau ir kaimynui. “Šiemet voveraičių, kaip prieš dešimt metų. Eini, žvalgaisi, o jos visur – po egle, šalia kelio, net šlaituose”, – sako viena vietinė moteris.
Grybų supirkėjai jau trina rankomis – pasirodžius pirmai bangai, galima tikėtis dar kelių. Ir jei orai išliks palankūs, voveraičių sezonas tęsis iki pat rugpjūčio vidurio.
Baravykai – tik žinovams
Jeigu voveraitės džiugina visus, tai baravykai – tikrų grybautojų pasididžiavimas. Jie slepiasi giliai miške, dažnai šalia samanų kupstų ar šiltesnių kalvelių. Kasdien jų daugėja, bet jie vis dar ne visur.
Baravykai šiemet itin gražūs – tamsiai rudi, stambūs, su baltais kotais, tvirti ir be kirmėlių. Patyrę grybautojai net nepasako, kur tiksliai eina. “Čia kaip su žvejyba – niekas tau nesakys, kur užkimba didžiausia lydeka”, – juokiasi Jonas iš Valkininkų.
Kai kurie renkasi baravykus tik sau – džiovina, šaldo, verda sriubas. Kiti – veža į Vilnių, kur galima gauti ne vieną eurą už kilogramą. Baravykas – vis dar vertingiausias grybas lietuviškoje virtuvėje.
Žemuogės – saldus atokvėpis tarp grybų
Miške gausu ne tik grybų. Uogautojai skuba į laukus ir miško kraštus, kur raudonuoja žemuogės. Šiemet jos ne tik gausios, bet ir ypatingai kvapnios. Pasak uogautojų, toks derlius – tik kartą per keletą metų.
Vaikai, senjorai, šeimos – visi lenda į žolynus. Kai kurie jas valgo tiesiog nuo stiebo, kiti renka į kibirėlius. Iš jų gaminami džemai, sirupai, uogienės, dedamos į pyragus. Bet dažniausiai – tiesiog valgoma su grietinėle ir trupučiu cukraus.
Net tie, kurie atvyko tik dėl grybų, neatsispiria pagundai prisirinkti žemuogių. “Negalima eiti pro šalį, kai jos taip kviečia”, – sako vienas uogautojas iš Beržupio.
Miškas šiemet dosnus, bet reikalauja pagarbos
Nors gamta šiemet ypač dosni, miško lankytojai raginami nepalikti po savęs šiukšlių ir neardyti paklotės. Vietos miškininkai primena – grybavimas ir uogavimas turi būti atsakingas. Reikia naudoti krepšius, o ne plastikinius maišus, ir nebraidžioti per viską, kas po kojomis.
Grybavimas ir uogavimas – ne tik derliaus ėmimas, bet ir buvimas gamtoje. Ir jei ji šiemet taip duoda, laikas jai atsidėkoti – dėmesiu ir pagarba.
