Lauros Vansevičienės nuotr.
Turbūt visi išgirdę lindyhopo pavadinimą linkčioja žinodami, kas tai, ir įsivaizduoja smagiai svingo muzikos ritmuose besisukančias poras, gerą nuotaiką ir būrius stebinčių šokėjus. Lindyhopą jie šoka visur – nuo šio šokio mokyklų salių iki aikščių ir gatvių. Kad lindyhopo bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje milžinoškos – taip pat nepaslaptis. Tačiau žodžiai „šiuolaikinis“ ir „lindyhopas“ šalia nestovi bene niekada. Penki šio šokio entuziastai nusprendė tai pakeisti: laimėję jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė‘16“ konkursą, ėmėsi šiuolaikinio lindyhopo spektaklio kūrimo.
Spektaklį „Partners“ sausio 6 ir 7d. šokėjai pristatys „Menų spaustuvėje“. Apie jo kūrimą ir patį lindyhopą kalbamės su viena iš autorių ir atlikėjų Elze Višnevskyte.
Lindyhopo klubai ir šokio vakarai tapo labai populiarūs Lietuvoje. Atrodo, žmonės mėgsta jį būtent dėl savito stiliaus ir atmosferos. Koks visgi tai šokis ir kodėl jam reikia štai tokios metamorfozės?
Lindyhopas yra labai nuotaikingas ir džiugus šokis: tai diktuoja svingo muzika, kuri atsirado labai sunkiu Amerikoje laiku ir buvo būdas pabėgti nuo kasdieninių sunkumų. Mes visi su skirtingomis šokių patirtimis atėjom ir susitikom lindyhope, šis šokis mums yra be galo artimas, tačiau kurdami darbą „Partners“, norėjome parodyti, kad šis šokis nėra vienpusiškas, jog juo galime kalbėti ne tik apie linksmus, bet ir apie skaudžius dalykus.
Ką svarbiausia pakeisti pačiame šokyje, kad galėtume vadinti jį šiuolaikiniu?
Pirmiausia norime išeiti iš retro, vintažinės kultūros rėmų, net kiek nutolti nuo svingo muzikos ir priartėti prie grynos formos, istorijos pasakojimo judesiu. Šią formą kūrėme derindami kitokią muziką, tylą ir judesį bei šiuolaikinio šokio idėjas.
Teigiate, kad šis spektaklis – lyg lindyhopo bendruomenės atsivėrimas platesnei auditorijai. Ką siekėte prikviesti pamatyt lindyhopą kitoje šviesoje?
Norime, kad į lindyhopą kitoje šviesoje pažiūrėtų šokėjai ir nešokėjai, žmonės, kurie galbūt net nežino lindyhopo arba žino jį tik kaip smagų šokį, kartais šokamą Vilniaus gatvėse. Šis šokio spektaklis yra kitoks žvilgsnis į lindyhopą, į istorijos pasakojimą šokiu, tad siekiame, jog tai pasiektų kuo didesnę auditoriją.
Spektaklis pasakoja apie šokio ir gyvenimo partnerius, jų santykius. Su kokiais sunkumais susiduria lindyhopo parneriai?
Kurdami spektaklį atradome daug paralelių tarp šokių ir gyvenimo partnerystės, supratome, kad sunkumai ir problemos dažnai yra panašios. Tobulo partnerio paieška, reiklumas kitam, perfekcionizmas, negebėjimas susikalbėti ar tiesiog kalbėtis, užgimstantys daugiau nei dalykiški jausmai – su tokiais sunkumais susiduriame ir šokio partnerystėje.
Visiems jums šis šokis – didelė gyvenimo dalis. Mokote jo kitus ir patys nuolat šokate. Kaip sekėsi šią savo aistrą realizuoti teatro kontekste?
Perkelti lindyhopa į teatro sceną mums buvo tikrai nemažas iššūkis. Pirmiausia todėl, kad tokio pobūdžio projekto, kai lindyhopas per šiuolaikinio šokio prizmę kuriamas teatro scenai, nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje neteko matyti. Nuėjome ilgą kelią, kol išsilaisvinome iš tam tikrų lindyhopo rėmų ir pradėjome kurti visiškai savitą šokį ir juo pasakoti istoriją.
