Londone iš žemės ištraukti įspūdingi radiniai

Vakare į namus važiuojantys miestiečiai leidžiasi į metro stotelę Pikadilio aikštėje Londono centre. Kasant naują metro liniją aptikta tūkstančiai radinių, liudijančių miesto istoriją nuo akmens amžiaus iki šių dienų.

Statybų bumas Londone archeologams atvėrė galimybę pažvelgti į tolimą vienos seniausių Europos sostinių praeitį. Kasant metro liniją iš žemės ištraukti tūkstančiai radinių liudija miesto istoriją nuo akmens amžiaus iki šių dienų ir jau dabar pelnytai vadinami vienu didžiausių lobių.

Apie turtus, slypinčius Londono gelmėse, pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numeryje.

„National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numerio viršelis. Kasant naują metro liniją rasta daugybė skirtingų laikotarpių artefaktų – daugiau nei reikia dailininko vaizduotei sužadinti.

Sluoksnis po sluoksnio lukštendami Londono grindinį atrastume netikėčiausių objektų – nuo I a. romėnų freskos, kuri visai neseniai buvo atrasta vienoje statybų aikštelėje, iki viduramžiais naudotų pačiūžų ar net dramblio iltį. Kadangi Londonas – viena seniausių Europos sostinių, jame vieni po kitais gyveno romėnai, saksai, normanai, tiudorai, karaliai Jurgiai, regentystės epochos palaidūnai ir karalienės Viktorijos epochos veikėjai, perstatinėję miestą ir jame palikę savo pėdsaką. Dėl to šiuolaikinis miestas stovi ant 9 m gylio archeologinio pamato.

Archeologų darbą apsunkina tai, kad Londonas – triukšminga 8 mln. gyventojų turinti sostinė, prigrūsta judrių gatvių, dangoraižių ir įspūdingos architektūros statinių. Tad galimybių pakelti betono šydą yra labai nedaug. Viena jų sostinės archeologinėje širdyje įsižiebęs statybų bumas ir 23 mlrd. dolerių vertės geležinkelio projektas „Crossrail“. Pastarasis yra ne tik grandiozinis Europos inžinerinis projektas, bet ir didžiausia Europos archeologinių kasinėjimų vieta.

Statybos netoli Faringdono stoties į dienos šviesą iškėlė viduramžių Londoną. Atlikus netoliese palaidotų maro aukų griaučių tyrinėjimus paaiškėjo, kad žmonės į Londoną kraustėsi iš tolimiausių vietų.

„Rastų archeologinių gėrybių gausa kone pribloškianti. Milijonai radinių aprėpė žmonių gyvenimo prie Temzės istoriją nuo mezolito pradžios apytiksliai prieš 11 000 metų iki Viktorijos epochos pabaigos paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Taip pat buvo iškasti tūkstančiai paprastų Londono gyventojų kaulų; kapinės, kuriose šie mirusieji palaidoti, buvo perstatytos ir pamirštos prieš daugelį metų“, – rašoma „National Geographic Lietuva“.

Vienas pirmųjų didžiųjų atradimų buvo padarytas statant naują finansų imperijos „Bloomberg“ Europos filialą. Paaiškėjo, kad 12 m gylio statybinė duobė senajame batsiuvių rajone atskleidė vieną svarbiausių kada nors Londone rastų ankstyvųjų romėnų laikotarpio archeologinių vietų.

Nukasus žemę išryškėjo daugybė išlikusių gatvių su karkasinėmis medinėmis parduotuvėmis, namais, tvoromis ir kiemais. Septinto mūsų eros dešimtmečio pradžios ar net vėlesnė archeologinė vieta buvo stebėtinai gerai išlikusi, tad archeologai ją pavadino Šiaurės Pompėja. Kasinėjimų metu rasta daugiau nei 14 000 artefaktų: monetų, amuletų, alavinių lėkščių, keraminių aliejinių lempų, 250 odinių batų bei sandalų ir daugiau nei 900 dėžių su moliniais indais.

1348–1350 m. per maro pandemiją mirė pusė Londono gyventojų. Jų griaučiai rasti netoli Čarterhauso aikštės.

Nuo projekto „Crossrail“ darbų pradžios 42 tuneliuose ir daugiau nei 40 statybų aikštelių į dienos šviesą buvo iškelti tūkstančiai istorinių radinių ir fosilijų, susidariusių per 70 tūkst. metų. Tačiau didžiausi ir įspūdingiausi statybų darbai prasidėjo 2015 m. pavasarį priešais judrią Liverpulio gatvės stotį.

„Norint pastatyti požemines bilietų kasas, reikėjo atkasti senąją Bedlamo laidojimo vietą – pirmąsias visuomenines miesto kapines. Neišvengiamai teko ekshumuoti daugiau nei 3 300 londoniečių palaikus; dauguma mirė XVI–XVII a., kai miesto gatves dažnai iššluodavo maras. […] Manoma, kad daugiausia iškasami per didžiąją 1665 m. maro epidemiją mirusiųjų griaučiai, kai 450 000 gyventojų turinčiame Londone amžino poilsio atgulė 75 000–100 000 žmonių“, – atskleidžia „National Geographic Lietuva“.

Specialistai ketina ištirti keletą palaikų, tikėdamiesi sužinoti apie tiek daug žmonių pakirtusios maro epidemijos mutavimą, nes viena didžiausių paslapčių tebėra, kodėl po 1665 m. maras nebegrįžo į Londoną, nors iki tol ši epidemija dažnai siaubė miestą.