Martynas Gedvila
Nuotr. Iš „Lietuvos ryto“ televizijos archyvo
Televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis šiandien daugeliui turbūt asocijuojasi su politikų ir žinomų visuomenės veikėjų pokalbiais tiesioginiame eteryje. Būtent šiuo amplua išgarsėjęs žurnalistas pasidalijo mintimis apie savo darbą, ekshibicionizmą Lietuvos žiniasklaidoje ir olimpinę ramybę eteryje, kuri praverčia visai laidos komandai.
Kas buvo sunkiausia pirmomis dienomis, kai pradėjote dirbti televizijos tiesioginiame eteryje?
Tiesą sakant, nemanau, kad tai buvo labai sudėtinga. Turbūt vienas svarbesnių dalykų – reikėjo įveikti suvokimą, jog tave realiuoju laiku stebi dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių. Iki šiol su tuo susidoroju mintyse įsivaizduodamas vieną konkretų žiūrovą, kalbėdamas jam – ir tada viskas yra labai paprasta.
Visi čia dirbantys žmonės turi būti daugiau ar mažiau pasiruošę tiesioginiam eteriui, nes tai yra sudėtinė televizijos žurnalisto darbo dalis – jeigu manai, kad tam nesi tinkamas, eini dirbti į laikraštį.
Kaip susidorojate su jauduliu, kylančiu tiesioginiame eteryje?
Nesakyčiau, kad jaudulys kyla dėl tiesioginio eterio – labiau dėl to, ar pavyks įdomiai pakalbinti žmogų, ar pavyks laida apskritai. Pats tiesioginis eteris man nesukelia papildomo jaudulio.
Man kalbėti tiesioginiame eteryje patinka labiau, nei daryti įrašą – jų vengiu, nebent priverčia aplinkybės. Kalbėdamas tiesioginėje laidoje aš geriau jaučiu laiką: atsiranda tam tikras laiko branginimas, žinant, kad negalėsi nieko iškirpti, prilipdyti ar pataisyti. Tai šiek tiek mobilizuoja ir pokalbio metu suteikia daugiau malonumo tiek pašnekovui, tiek jį kalbinančiajam.
Kaip tinkama linkme nukreipti „sunkius“ pašnekovus – tuos, kurie piktybiškai neatsako į klausimus, nenori civilizuotai diskutuoti?
Jei pašnekovas nenori atsakyti į klausimą, galima imtis tam tikrų priemonių: užduoti du–tris kitus klausimus ir tuomet paklausti dar kartą, klausti, kol atsakys ir t. t. Bet dažniausiai aš nesusiduriu su tokiais atvejais, kad pašnekovai piktybiškai neatsakytų į klausimą. Jie piktybiškai meluoja, bet tą reikia įrodyti. Kai žmogus nenori atsakyti, jis dažniausiai sumeluoja, o tavo darbas yra iš anksto pasiruošti pokalbiui ir pabandyti tai kaip nors perprasti.
.jpg)
Kaip manote, kokios savybės reikalingiausios darbui tiesioginiame eteryje?
Jos niekuo nesiskiria nuo savybių, kurios privalomos tiesiog geram žurnalistui. Mano galva, pati svarbiausia gero žurnalisto savybė yra viena vienintelė: jam kiti žmonės turi būti įdomesni negu jis pats. Didelė bėda yra ta, kad daugelis mūsų žurnalistų laiko save įdomesniais už tuos, su kuriais kalbasi. Čia jau nebe žurnalistika, čia – ekshibicionizmas.
Kine, televizijos serialuose (pvz., „The Newsroom“) darbas tiesioginiame eteryje vaizduojamas dramatiškai: kiekvieno darbuotojo indėlis labai svarbus, visi labai jaudinasi, kad laida pavyktų. Koks šis darbas Jūsų televizijoje?
To jaudulio šiek tiek yra, bet aš pats sukuriu tokią atmosferą, kurioje „kuo blogiau, tuo geriau“. Kai kas nors nepavyksta arba iškyla kokių nors problemų, darausi pabrėžtinai vis ramesnis ir tai atitinkamai nuteikia aplinkinius žmones. Mūsų toks darbas: jeigu kas nors nutinka, viskas įvyksta realiuoju laiku, o mes labai ramiai reaguojame. Aišku, eteryje dirbame su aistra ir užsidegimu, bet profesine prasme ramiai, ir tada visi aplinkiniai irgi išlieka ramūs. Žmogus, kuris kalba tiesioginiame eteryje, duoda tam tikrą toną visos komandos darbui.
Mūsų komandos nėra didelės. Savo laidose aš dirbu ir su turiniu, dažniausiai vienas. Sugalvoju temą, pašnekovus, pasikviečiu juos. Tačiau komanda, aišku, yra. Tiesioginio eterio laidoje vienu metu dirba bent 6–7 žmonės: keletas operatorių, režisieriai, garso režisieriai, kompiuterinės grafikos specialistai ir t. t. Jie turi jausti tam tikrą ramybę – net jei „britvom“ lytų, tu esi ramus.
Taigi, aš taip ir elgiuosi, tikrai niekada nepanikuoju eteryje. Manau, kad gana lengvai visa tai įveikiu ir jau esu prie to beveik pripratęs. Tačiau nėra taip, kad visiškai nesijaudintum: prieš tiesioginį eterį jaudiniesi lygiai taip pat, kaip darydamas reportažą, skubėdamas, vėluodamas nuvežti vaiką į mokyklą.
Ruošiantis didesnėms laidoms (štai kitą savaitę Valdovų rūmuose pradėsime „Lyderių forumą“, kuriame bus apie 170–200 žiūrovų), kvailiausias ar baisiausias laikas man yra maždaug valanda prieš eterį – kai viskas jau yra paruošta, visi viską žino, galima būtų pradėti laidą, bet dar liko valanda.
Kaip bendraujate su pašnekovu už kadro? Ar supažindinate jį su klausimais iš anksto? Sakoma, kad paprastai už kadro ta pačia tema daug nekalbama siekiant, kad eteryje pokalbis būtų natūralesnis. Ar sutinkate?
Taip, vengiu to. Pavyzdžiui, jei su pašnekovais sėdime grimo kambaryje, pakalbinu juos panašia tema, bet ne ta pačia. Stengiuosi, kad laidos metu tiek man, tiek jiems viskas būtų nauja, neatskleistume savo klausimų, nuostatų ir pan.
Kalbant apie temas ir klausimus, vadovaujuosi principu, kad žurnalistas visada privalo iš anksto pateikti pokalbio temą, bet ne konkrečius klausimus, nes tai yra gyvas pokalbis. Kartais atsitinka taip, kad esi pasirašęs 20–30 klausimų, bet užduodi pirmą ir daugiau prie jų nesugrįžti, nes pokalbis pakrypsta kita linkme. Jei duodi klausimus iš anksto, rizikuoji tapti melagiu – žmogus pasiruoš į juos atsakyti, o tu jų niekada neužduosi. Man labai dažnai nutinka taip: turiu klausimų sąrašą, bet uždavęs pirmąjį daugiau į tą lapą net nepasižiūriu.
Kokias tiesioginio eterio laidas mėgstate? Ar turite sektinų pavyzdžių, iš kurių semiatės patirties, naudingų įžvalgų, kurias panaudojate savo darbe?.jpg)
Sektinų pavyzdžių Lietuvoje tikrai neturiu, o ir užsienyje nėra nieko, kas be galo patiktų. Taip, žiūriu kitus kanalus – daugiausia į visuomenę orientuotus Vakarų šalių kanalus, panašius į „Lietuvos ryto“ televiziją, nesvarbu, ar jie privatūs, ar ne. Bet nėra taip, kad turėčiau sektiną pavyzdį ir, kaip sakoma, „užaugęs norėčiau tapti tuo ir tuo“.
Jums teko kalbinti daug įvairių žmonių – prezidentų, įžymybių… Galbūt kurį nors iš savo darytų interviu laikote geriausiu ar ypatingai pavykusiu?
Manau, kad geriausio savo interviu dar nepadariau, galbūt padarysiu ateityje. Kol kas man įdomiausią ir išskirtiniausią interviu ėmiau prieš 13 metų, 1999-aisiais, iš palestiniečių lyderio Yassero Arafato. Tai buvo vienas žymiausių XX a. politikų pasaulyje. Per trumpą laiką spėjau pasiruošti ir mes visai įdomiai pasikalbėjome. Y. Arafatas nemažai kalbėjo apie Palestinos nepriklausomybės galimybę naujajame tūkstantmetyje. Šis interviu buvo rodomas daugelyje pasaulio šalių. Tačiau manau, kad savo geriausiam interviu dar tik rengiuosi.
Šis straipsnis publikuotas rugsėjo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema BE GRIMO, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Fotografo R. Vikšraičio socialinių paribių realybė (foto)
Juodas darbas svetur – dideli pinigai? (pasidalinimas patirtimi)
Imantas Reed: „Aš sakydavau „Ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą“
Natalie Shau+Hideo = prieblandos fotografija
Normalūs bachūrai operuoja kebabą
Interneto komentarų kultūra Lietuvoje
Subjektyvus profesionalaus žiūrovo interviu
