Jaunimo teatro premjera „Gupelė“: kai mylima per stipriai

Šiuolaikinis kino režisierius, scenaristas, žymus rusų dramaturgas ir kontraversiška asmenybė Vasilijus Sigarevas parašė dviejų veiksmų pjesę, kaip pats sako, „beveik komediją, o gal tragediją“ apie vienišą moterį, pasiklydusią prieraišumo, beviltiškos meilės ir nuolankumo labirinte. Tiesa, pagrindinė herojė Tamara visai vieniša nėra – turi sutuoktinį, tačiau laiko save eiline, prasta ir niekam tikusia. Tokį įsivaizdavimą pakursto ir jos vyras, vadindamas ją Gupele, kitaip – akvariumo žuvyte, kuri nereikalauja ypatingos priežiūros ir sugeba prisitaikyti prie sunkiausių sąlygų. Intriga prasideda tuomet, kai moteris savo namuose priima kitą vyriškį, visišką priešingybę jos vyrui. Tuomet tarp jų įvyksta nerangus flirtas, praturtintas absurdiškomis, tačiau nuoširdžiomis atvirumo akimirkomis. Tamara turi galimybę pasikeisti pati ir pamatyti tikrąjį savo vyro veidą.
 

 

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaidina aktore Aldona Bendoriūtė, kuriai šis vaidmuo, kaip ji pati prisipažįsta yra vienas sudėtingiausių. „Kai perskaičiau pjesę, pagalvojau, kad tai ne man. Toks buvo pirmas įspūdis. Labai sudėtingas vaidmuo – kitokio tipažo, temperamento moteris. Nelengva yra dėl to, kad aš esu uždaresnis žmogus. Jei save lyginčiau su Tamara – esu ne tokia kleketuojanti, neatviraujanti. Todėl ją vaidindama aš einu prieš srovę, t. y. viduje prieš save. Bet taip galbūt ir gerai. Nežinau, kaip viskas susiklostys, bet medžiaga labai įdomi“ – apie naujausią vaidmenį kalba Valstybinio jaunimo teatro aktorė.
 

Pirmą kartą Vilniuje spektaklį kuriantis režisierius A. Lebeliūnas kitus du vaidmenis skyrė aktoriams Giedriui Arbačiauskui ir Aleksui Kazanavičiui. Su pastaruoju aktoriumi ir A. Bendoriūte  režisierius susipažino režisuodamas spektaklį „Kitais metais tuo pačiu laiku“. Iš esmės pjesės pasirinkimas priklausė nuo aktorių komandos. „Man patinka aktorinis teatras, todėl nepaprastai svarbu su kokiais žmonėmis dirbsiu. Juk kartu praleisime kelis mėnesius. Kai kuriu spektaklį, tie keli mėnesiai tampa atskiru etapu mano gyvenime“. Paklaustas apie ką bus būsimas spektaklis, režisierius atsako remdamasis jau kartą pasakytais, savo mokytojos kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus žodžiais: apie lapės gyvenimą ir mirtį. Pjesė apie gyvenimą, žmonių likimus, kuriuose žiūrovai, galbūt, atras sau kažką labai artimo ir atpažįstamo.
 

Dramaturgas V. Sigarevas  – įžūlių, socialinių pjesių, kuriose vaizduojama tamsioji  žmogaus būties pusė, autorius. Dažnai kaltinamas tuo, kad nevengdamas aštrių dialogų sutirština spalvas ir  pernelyg pesimistiškai rašo apie niūrioje Rusijos kasdienybėje išgyventi bandančius žmones. Kaip bebūtų jo pjesės šiuo metu statomos didžiausiose Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių teatrų scenose. Šio autoriaus pjeses britų spauda lygina su šokiruojančia Marko Ravenhillo kūryba. Kritikai rašo: „Sigarevas turi įgimtų sugebėjimų manipuliuoti emocijomis. Iš pradžių jis priverčia nusišypsoti, pajusti švelnumą herojams, o už kelių minučių prasiveržia visiškai priešingi jausmai, kurie priverčia tave sustingti ir užgniaužti kvapą.“
 

 

Šiuo metu dramaturgas retai vaikšto į teatrą ir mieliau renkasi kino meną. Lietuvoje prieš keletą metų buvo pristatytas jo sukurtas filmas „Vilkelis“ (2009), pelnęs daugybę Europos festivalių apdovanojimų. „Atvirai pasakius, nemėgstu būti teatre, ten sunku atskirti pelus nuo grūdų. Ateini ir tris valandas jauti, kaip kažkas bando į tave kažką įgrūsti. Ir išeiti negali.“