Rusijoje planuojama vaikams uždrausti naudotis viešu Wi-Fi

Konstantinas Pushalotas
[-[0]-]

Su eiline, švelniai tariant, nevienareikšmiška iniciatyva IT srityje pasirodė Rusijos Federacijos valstybinės institucijos. Šį kartą valdininkai rekomendavo uždrausti vaikams ir paaugliams (t.y. visiems tiems, kuriems dar nesukako 18 metų) prieigą prieš viešų Wi-Fi tinklų, kuriuos vis dažniau galima sutikti, pavyzdžiui, restoranuose, parkuose ir dideliuose prekybos tinkluose. Leidinio  [-[1]-]  teigimu, tokių ribojimų pagrindu galima laikyti Rusijos Dūmos rugsėjo 1 d. priimtas įstatymas „Apie vaikų apsaugą nuo informacijos, kenkiančios jų sveikatai ir vystymuisi“.

Įstatymo autorių teigimu, iš principo iniciatyva skirta apsaugoti mažuosius Interneto vartotojus nuo kenksmingo turinio, pavyzdžiui, pornografijos, alkoholio ir narkotikų propagandos, filmų su žiauriomis scenomis ir necenzūrine kalba. Tiesa, reikia pripažinti, jog žodžio laisvę ribojantis įstatymas (žmogaus teisių gynėjų teigimu, iš esmės, įvedęs cenzūrą Internete) jau tapo ne vienos skandalingos situacijos priežastimi. Ir jei atvejį, kai dėl vieno vaizdo klipo vienoje iš Rusijos sričių buvo užblokuota prieiga prie Youtube, dar galima šiek tiek paaiškinti, tai nesenas skandalas dėl animacinio filmuko „Na, palauk!” rodymo dienos ir vakaro metu draudimo (remiantis būtent tuo pačiu vaikus saugančiu įstatymu) apskritai privertė gūžčioti pečiais net viską mačiusius. Dabar gi, kai kalbama apie vaikų ir paauglių prieigą prie viešo Wi-Fi, klausimų kyla ne ką mažiau.

Ne visiškai aišku ir tai, kaip būtų galima realizuoti tokį ribojimą praktikoje. Vienintelis dalykas, kuris šauna į galvą – tai slaptažodžių sistemos bei vienkartinių prisijungimo prie Wi-Fi slaptažodžių įvedimas. Prisijungimo duomenys būtų galima duoti tik pateikus asmens dokumentą. Ir jei baruose ar kavinėse tai galima įgyvendinti, tai didelėse erdvėse (prekybos centrai, parkai, kitos miestų erdvės) – tikrai abejotina. Juo labiau, vargu, kad atsiras daug jaunimo, kurie nuolat su savimi tampytųsi asmens dokumentą, kad laikas nuo laiko pažiūrėtų orų prognozę ar žvilgteltų į Wikipedia. Juo labiau, kad už įstatymo nesilaikymą baustų Wi-Fi paslaugą teikiančius asmenis, o tai vargu, ar patiktų verslo atstovams. Žodžiu, visuotinė cenzūra visuomet reikalauja priemonių, kurios dažnai prasilenkia su sveiku protu.