Aleksandras Rimdžius
Nuotr. Liucija Masaitytė
Praėjusiais metais turbūt viso pasaulio gyventojus nustebino plačiai pasklidusi vieno induistų šventiko istorija. Nežinia, kaip Sadhui Amar Bharati sekasi dabar, bet prieš metus jis teigė jau 38 metus nenuleidžiantis dievybės Šivos garbei iškeltos rankos. Tai ne tik titaniškų valios pastangų reikalaujantis veiksmas – skausmas, kurį jis savanoriškai patyrė, daugeliui mūsų turbūt tiesiog neįsivaizduojamas.
Tačiau jis liovėsi visiškai atrofavusis rankai. Teigiama, kad šitoks pavyzdys įkvėpė ir kitus sadhus iškėlus ranką siekti harmonijos ir gėrio pasaulyje.
Iki kraujo save plakantys flagelantai, kardus ryjantys ir kitaip save žalojantys Puketo (Tailandas) vegetarų festivalio dalyviai, Karbaloje (Irakas) vykstančios kankinio Imamo Huseino gerbimo apeigos, per kurias vyrai kardais persiskelia galvas, o krūtines susipjausto skutimosi peiliukais, savanoriškai prie kryžių prisikalantys filipiniečiai, savo valia gyvi mumifikavęsi budistų vienuoliai – pasaulyje sunku rasti krauju ar skausmu nepaženklintos religijos ar net kultūros, juk galų gale piligrimai, pasninkautojai, naktiniai budėtojai ir kiti panašūs atvejai taip pat priskiriami „šventojo skausmo“ sričiai.
Savęs žalojimas – mokslinių tyrinėjimų objektas
Į pagalbą pasitelkus Vašingtone įsikūrusio Džordžtauno universiteto teologijos profesoriaus Ariel Glucklich knygą „Šventasis skausmas“ (angl. Sacred pain), pradėjo aiškėti šio fenomeno loginiai kontūrai.
A. Glucklich knyga tikrai nėra kokia nors šokiruojančių faktų enciklopedija – greičiau bandymas moksliškai sunormuoti iš pažiūros tokį destruktyvų fenomeną, kaip savižala religiniu kontekstu, žinoma, ir atrasti teigiamus šio reiškinio bruožus bei atskirti tai nuo paprasčiausios patologijos. Knygoje gausiai minimus mokslinius tyrinėjimus paprasta kalba galima apibendrinti taip: kuo daugiau skausmą keliančio dirginimo patiria kūnas, tuo silpnesnius reakcijos signalus generuoja nervų sistema.
Remdamasis neuromokslo žiniomis ponas A. Glucklich teigia, kad tam tikras skausmo lygis gali turėti skausmą malšinančių vaistų poveikio ir net sukelti euforiją. Dėl šių būsenų kalti smegenų išskiriami endogeniniai opioidai (endorfinai) bei kitos biocheminės reakcijos, dėl kurių tokios skausmingos religinės praktikos, kaip įvairūs perėjimo ritualai, tampa ne tik toleruotinais ar net geidžiamais potyriais, bet ir mokslinių tyrinėjimų objektu.
Galbūt mums, europiečiams, artimesnis būtų į krikščioniškojo misticizmo gelmes panirti troškusios XX a. pirmosios pusės prancūzų filosofės Simone Weil pavyzdys. Šios moters gyvenimas buvo tiesiog persmelktas skausmo ir aukojimosi. Būdama vos šešerių, ji atsisakė vartoti cukrų, nes sužinojo, kad fronte kovojantys kareiviai negali juo pasisaldinti savo rupios dalios. Antrojo pasaulinio karo metu ji nuėjo dar toliau – įsivaizduodama, jog dėl jos šalies laisvės kovojantys vyrai gyvena pusbadžiu, pati vos nemirė nuo nepakankamos mitybos.
Nuotr. Boston.com
Akivaizdu, kad šios patirtys turėjo įtakos mąstytojos idėjoms, tarp kurių svarbią vietą užima skausmo problematika. S. Weil įsitikinimu, tik retos sielos žmonės geba patirti tikrąją kančią – būtent tos sielos, kurios mažiausiai nusipelnė kentėti. Ji buvo įsitikusi, kad nėra nieko blogiau už tave iš išorės griaunantį skausmą todėl, kad tuomet jau nebegalime to padaryti sau patys. A. Glucklich nagrinėjamoje knygoje pateikia puikiai šias mintis iliustruojantį atvejį. Paprašyta surašyti savižalos priežastis, seksualinę prievartą patyrusi paauglė Jane išvardijo bent trisdešimt ją taip elgtis skatinančių veiksnių, tačiau pačiomis įvairiausiomis formomis popieriaus lape dominavo galios (angl. power) terminas: „Kai kažkas bando man kažką blogo padaryti – aš tai padarau sau pati. Tai tartum sako, jog tik aš galiu save žaloti.“
Neabejojame, kad dar turite klausimų ir abejonių, todėl pateikiame trumpą interviu su šios srities mokslinių tyrinėjimų pionieriumi Ariel Glucklich, kuriam esame labai dėkingi už skirtą laiką.
Tikriausiai kiekvienam skaitytojui kyla klausimas, kodėl žmonės turėtų ką nors panašaus sau daryti? Ką jiems tai duoda? Ar tai pažadina kokias nors užslėptas jėgas?
A. Glucklich: Religinė savižala generuoja psichologinius potyrius, kurie, savo ruožtu, transformuojami į labai galingus religinius jausmus. Tai priklausymas religinei bendruomenei, Dievo artumo pajutimas ir savojo ego susilpninimas dėl kitų bendruomenės narių.
Viename Nacionalinės geografijos kanalo „Tabu“ serialo epizode teigiate, kad ritualinių (savi)žalojimų praktikų pažinimas yra geriausias būdas suprasti religijas.
A. Glucklich: Turbūt tai skamba kaip kraštutinumas, bet aš turėjau omenyje tai, jog ritualinis žalojimas yra turbūt universalus, visišką atsidavimą religinėms idėjoms rodantis fenomenas. Jei kas nors aukojimosi pavidalu siekia savo kūnu patirti išpažįstamo tikėjimo idealus – tai aukščiausias religinių jausmų įrodymo lygis. Galiausiai skausmas turi tendenciją išaukštinti šiuos jausmus.
Savo knygoje „Šventasis skausmas“ Jūs taip pat analizuojate savižalą pasaulietinio gyvenimo kontekste. Kokie panašumai ir skirtumai lyginant tai su religinėmis praktikomis?
A. Glucklich: Tai dariau greičiau epizodiškai. Sąlyčio taškai būtų tokie: save pjaustančių žmonių atveju taip pat esti skausmą greičiau į teigiamą nei neigiamą potyrį transformuojantis mechanizmas. Nors vienas kalba apie Dievą (ar kokią nors kitą sakralią realybę), o kitas ne, abu jie – tiek dėl tikėjimo besižalojantis tikintis žmogus, tiek ir dėl asmeninių priežasčių save pjaustantis asmuo – per savo ritualizuotą veiksmą jaučiasi įgavę tam tikrą galią. Visgi ieškoti pernelyg daug panašumų tarp šių atvejų būtų didelė klaida.
Nuotr. Boston.com
Mes vis labiau vengiame liesti ir net matyti savo mirusių artimųjų kūnus, atsisakome iniciacijos, perėjimo ritualų, gyvename visko pertekę ir retas kuris praktikuoja tokius dalykus, kaip pasninkavimas. Jūsų nuomone, ar mūsų visuomenė dėl to nepraranda kažko esminio?
A. Glucklich: Nemanau, kad net ir praktikuojami šie ritualai išlaikytų savo buvusią svarbą. Per pastaruosius 150 metų mūsų požiūris į kūną, skausmą ir visuomenę pasikeitė taip drastiškai, jog tai, ką aš vadinu „šventuoju skausmu“, praktiškai nebeegzistuoja. Šioks toks „šventasis skausmas“ dar yra sportas, karinės organizacijos ir tam tikros panašiomis praktikomis dėl psichologinių priežasčių besiverčiančios subkultūros: kūno modifikacijos, tatuiruotės ir t. t. Kaip esminis religinis įrankis panašios praktikos vis dar egzistuoja įvairiose tradicinėse kultūrose, tačiau ir čia jų laukia išnykimo perspektyva.
Esate parašęs knygą apie stebuklus religijose „Magijos pabaiga“. Gal galėtumėte ją apibūdinti? Ar stebuklų vis dar įvyksta šiais laikais?
A. Glucklich: Ši knyga yra apie gydymą magija ir burtininkystę Varanasyje (Indija). Knygoje bandau paaiškinti, kodėl žmonės nenustoja praktikuoti „magiškų“ ritualų ir ką tai sako apie magiją apskritai. Šis darbas pateikia ritualų metu patiriamų pojūčių psichologinį aspektą.
Šis straipsnis publikuotas spalio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema FANATIZMAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba [-[0]-] . Kiti numerio straipsniai:
Pamišę dėl kačių
Fotografijos fanatikas – Dainius Ščiuka
Žurnalo AUSIS redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“
Piligrimų kelias, parvedęs į Lietuvą
Sapnų kolekcionierius: „Gyvenimo tikslas visada eina po savęs pažinimo“
Kai komanda aukščiau visko
Pokalbis su Videokauku Rolandu Maskoliūnu
