Fotografijos fanatikas – Dainius Ščiuka (interviu, foto)

Lina Sabaitytė

Dainių Ščiuką (21) drąsiai galime pavadinti fotografijos fanatiku visų pirma dėl to, kad jis pats su tuo sutinka. O apie visų antrą – sužinosite vėliau. Šiandien vienas iš jo šedevrų puikuojasi ant mūsų žurnalo viršelio

Naujausias jaunosios kartos lietuvių fotomenininkų atradimas Dainius Ščiuka šią vasarą padovanojo visą puokštę stilingų Lietuvos gyventojų fotografijų. O prasidėjo viskas nuo didžiulio entuziazmo daryti. Fotografas savo pasiekimų „spintoje“ jau turi pasidėjęs tris apdovanojimus, yra dalyvavęs daugiau nei tuzine parodų, o visai neseniai surengė dar vieną asmeninę parodą Kaune, „Romuvos“ kino teatre. Pamojavęs rankute, vėl išskrido užjūrin toliau studijuoti fotografijos. Taigi, veikėme operatyviai ir dar spėjome jį pakalbinti.

Ar galėtum pavadinti save fotografijos fanatiku? Jei taip, kodėl, jei ne, irgi kodėl?

Galėčiau, fotoaparato su savimi neturiu labai retais atvejais, galvoju tik apie fotografiją ir idėjas, kurias galėčiau įgyvendinti pasitelkdamas ją. Gyvenimas ir fotografija – man tai lyg vienas žodis.

Ar pirmą kartą tenka fotografuoti žurnalo viršeliui?

Taip. Jaudinuosi.

Jauti skirtumą tarp ruošimosi fotografuoti viršeliui ir kitokios fotosesijos?

Iš dalies jaučiu, iš dalies ne. Viršelio fotografija reikalauja daugiau atsakomybės.

Kaip vyksta kūrybinis bei idėjinis fotosesijos procesas? Kas Tave inspiruoja?

Atsigulu ant lovos, žiūriu į lubas ir galvoju apie įvairias kompozicijas, idėjas, kaip jas įgyvendinti, pateikti, ir galiausiai atėjus fotosesijos dienai viską padarau visiškai kitaip, nei norėjau, matyt, dar nesubrendau iki aukštesnio lygio, kai viskas vyksta pagal planą.

Ar gyvenime Dainius Ščiuka domisi mada tik dėl fotografijos meno?

Stengiuosi suderinti batus su drabužiais, bet tik tiek. Naujomis tendencijomis nelabai domiuosi, žiūrinėju tinklaraščius, mados fotografijas, bet labiau iš fotografinės pusės. Esu visapusiškai pasinėręs į fotografiją, o stilistai ir madistai man padeda sukurti fotosesijos stilių. Ne visada, bet dažnai.

Visada ir visur nešiojiesi fotoaparatą? Ar namuose turi daugiau negu vieną kamerą?

Stengiuosi jį su savimi turėti visada. Kartais pafotografuoju su juostiniu aparatu, bet kuo toliau, tuo rečiau, nors studijų metu dažnai tai darydavau, nes buvo daugiau laiko ir galimybių ryškinti juostas, eksperimentuoti.

Kas tave įkvepia labiausiai? Ar turi savo mūzų?

Mane įkvepia supantis pasaulis, žmonės, muzika, miestas, vėjas... Mūzos ateina ir išeina.

Kas fotografijoje tau atrodo banalu?

Manau, kad visi, pradėję fotografuoti, išgyvena visas banalybes, vienodas kompozicijas, plokščią studijinę fotografiją, paukštukų, peizažų fotografiją, žinoma, aš čia nekalbu apie profesionalius gamtos fotografus.

Ko niekada neišdrįstum fotografuoti?

Nežinau, gal neįgalaus, kenčiančio žmogaus, kuris nenorėtų būti fotografuojamas.

Stilinga moteris pagal Dainių Ščiuką? Ar galėtum ją apibūdinti ne vaizdu, o žodžiais?

Labai mėgstu minimalizmą, „neapkrautas“ merginas, laisvas, besisukančias vėjyje. Mažai makiažo, šlakelis skanių kvepalų ir palaidi plaukai. Ir nesiaukite aukštakulnių, jei nemokate su jais vaikščioti.

Koks Tavo požiūris į šiuo metų klestinčią, stilingą subkultūrą hipsterius? Ar galima būtų tai pavadinti savotišku fanatizmu?

Dabar žmonės labai sureikšmina šią subkultūrą ir, pamatę truputį kitaip atrodantį žmogų, vadina jį hipsteriu. Jų buvo ir anksčiau, tik kiti nemokėjo jų apibūdinti. Žinoma, dabar šis stilius labai paplito, ypač tarp jaunimo. Galima net sakyti, kad iki fanatizmo lygio. Bet tai nėra blogai. Smagiau matyti jaunimą gražų ir spalvingą, nei piktą ir tamsų su sportine apranga.

Ar žmogus yra vienintelis tavo fotografijų objektas? Kokį jį dažniausiai matai per fotoaparato objektyvą?

Taip, kol kas žmogus yra vienintelis mano fotografijų objektas. Šiuo metu domina tik jis. Žinoma, fotografuoju ir gavęs užsakymą: interjerą, daiktus, bet tai nėra sritis, kurią fotografuoju laisvalaikiu. Žmogų vaizduoju visokį, kaip šauna į galvą. Paskutiniu metu renkuosi natūralų grožį.

Žmonės. Bijai, mėgsti, gerbi, erzina ar...?

Visada skirtingai, bet esu lyg ir laisvai bendraujantis, žmonių nebijau. Stengiuosi gerbti. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Jei mane gerbia, aš irgi gerbiu, jei erzina, stengiuosi vengti.

Tau tenka daug bendrauti, kalbinti žmones gatvėje – ar naudoji kokius norsįdomesnius triukus tam?

Ne, viskas labai elementaru. Prieinu, pasisveikinu, paklausiu, ar sutiktų nusifotografuoti, paskatinu.

Noriu patenkinti merginų smalsumą. Ar fotografuodamas stilingąsias gatvių praeives kartais vadovaujiesi asmeninėmis simpatijomis?

Tai žinoma. Kad ir kaip būtų, esu vyras ir, jei mergina yra ne tik stilingai apsirengusi, bet ir labai žavinga, nepraleidžiu progos užkalbinti ir nufotografuoti. Bet kokiu atveju vadovaujuosi asmenine simpatija ir nuomone apie žmogų, kurį sutikęs gatvėje noriu fotografuoti.

Šią vasarą padarei didelį šuolį Lietuvoje fotografuodamas įvairių miestų gatvių stilių. Kaip kilo tokia mintis?

Pabandyti fotografuoti gatvės stilių įkvėpė filmas apie Billą Cunninghamą, kuris fotografuoja Niujorko gatvėse. Kai vasarą grįžau į Lietuvą, pradėjau fotografuoti tai Lietuvos gatvėse, Kaune. Beveik niekas to nedarė iki manęs, turiu galvoje, profesionalius fotografus. Norėjau padaryti kokybiškų gatvės stiliaus fotografijų Lietuvos miestuose. Tikiuosi, man pavyko.

Beje, kaip galėtum pakomentuoti lietuvaičių stiliaus pojūtį? Ir apskritai, ar pastebėjai kokių išskirtinumų arba, atvirkščiai – šabloniškumų, vyraujančių jų aprangoje? Gal gali palyginti su užsienio šalimis?

Lietuvoje pastebėjau labai daug šabloniškumo: vienodi drabužiai, daug pilkų spalvų. Žinoma, taip pat nemažai išskirtinių asmenybių su beprotiškai gražiu, savitu stiliumi ir mąstymu. Jaunimas užsienyje ir Lietuvoje rengiasi labai panašiai. Žinoma, Lietuvoje nėra tokio didelio drabužių pasirinkimo arba jie yra brangūs, dėl to reikia daugiau kūrybiškumo, nepabijoti nueiti į komisą. Tačiau vyresnioji karta labai skiriasi nuo užsienio – dauguma pilki, niūrūs, negalvojantys apie savo išvaizdą.


Nuotr. Lina Sabaitytė

Kokios, tavo manymu, turėtų būti gero fotografo savybės?

Maksimalizmas, noras visada nufotografuoti geriau. Bendravimas – reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, su kuriais dirbi, kad jie galėtų atsipalaiduoti prieš tavo objektyvą. Niekada nepamiršiu fotomenininko A. Macijausko žodžių: „Geras fotografas turi būti Sanča Pansa ir Don Kichotas viename.“ 

Fotografijos žanrai – specializuojiesi viename ar esi linkęs eksperimentuoti?

Stengiuosi išbandyti kuo daugiau fotografijos žanrų, kad galėčiau atrasti būtent tą savąjį. Kol kas apsistojau ties portreto ir mados fotografija, manau, pasiliksiu prie jo dar ilgokai.

Kas geriausiai tau padėjo išmokti (ir mokytis) fotografijos – studijos, praktika, kitų fotografų darbų stebėjimas ar...?

Daug kas. Atsimenu, kaip būdamas mokinukas nedrąsiai atėjau į KTU fotostudiją, į fotografijos entuziastų bendruomenę, kurioje susipažinau su analogine fotografija, pirmų juostų ryškinimu, pirmų nuotraukų spaudimu. Po pamokų praleistos dienos tamsoje, šviečiant raudonai lempai, davė tikrai daug. Po to praktika su skaitmenine technika, galiausiai po mokyklos bandymai fotografuoti renginius, fotosesijas. Tada pirmieji fotografijos studijų metai Jungtinėje Karalystėje.

Su kokiais sunkumais susiduri fotografuodamas? Ar tokių iš viso nėra?

Kokie gali būti sunkumai, kai darai tai, ką mėgsti?

Ką veiktum, jei nefotografuotum?

Būčiau virėjas, kadangi mokykloje mokslai sekėsi prastokai, norėjau eiti mokytis kulinarijos.

Ar laikaisi fotografijos kompozicijos taisyklių, pjaustai visokius „aukso pjūvius“?

Laikausi taisyklių, bet kartais jas palaužau.

Kokie senieji fotografai klasikai tave žavi, imponuoja?

Lietuvoje turime labai daug gerų fotografų: A. Macijauskas, R. Dichavičius. Negalima nepaminėti protu nesuvokiamos drąsos turinčio R. Vikšraičio. Žinoma, Didžiosios Britanijos mados fotografijos ikonos David Bailey. Mane žavi daug fotografų.

Esi surengęs savo asmeninių fotografijos parodų. Ką jos tau reiškia?

Deja, seniai ir netyčia esu surengęs asmeninę parodą, kurios darbų dabar nedrįsčiau rodyti viešai. Visai neseniai, rugsėjo mėnesį, gavau galimybę pasirodyti Kaune, „Romuvos“ kino teatro erdvėse. Visada malonu parodyti savo darbus realiose erdvėse, fotografija, kokia ir turi būti, – ant popieriaus. 

Ką veiki Didžiojoje Britanijoje?

Gyvenu prie jūros, fotografuoju ir studijuoju fotografiją.


Šis straipsnis publikuotas spalio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema FANATIZMAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

„Kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu“, arba savižalos religijose fenomenas
Pamišę dėl kačių
Žurnalo AUSIS redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“
Piligrimų kelias, parvedęs į Lietuvą
Sapnų kolekcionierius: „Gyvenimo tikslas visada eina po savęs pažinimo“
Kai komanda aukščiau visko
Pokalbis su Videokauku Rolandu Maskoliūnu

dainius ščiuka, fanatizmas, lina sabaitytė, Londonas, mados fotografija, naujas Laikas.lt numeris, studijos londone, žurnalas Laikas.lt

Naujausi komentarai
Kristina
2012-10-19, 22:34
Labai prof.darbai ;)
L
2012-10-18, 13:01
Dainiukas yra mano bff :* :D
Rasa
2012-10-18, 12:17
Šaunuolis Dainius:)))
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai