Eglė Kirliauskaitė
Nuotr. pašnekovų
25 dienos, daugiau nei 800 kilometrų, apie 10 kilogramų ant nugaros, šimtai sutiktų žmonių, keletas batų pritrintų pūslių ir kalnas įspūdžių – tokia piligrimų keliu žygiavusių Manto ir Daivos kelionės matematika. Tiesa, šis tarp lietuvių vis populiarėjantis maršrutas, besidriekiantis per visą šiaurinę Ispanijos dalį nuo Prancūzijos iki Apaštalo Jokūbo kapo Santjage, jiems tapo ne tik vienu didžiausių gyvenimo nuotykių, bet ir parviliojo iš emigracijos atgal į Lietuvą. Koks stebuklas turi nutikti, kad kelionė priverstų palikti kelerius metų kurtą gyvenimą svečioje šalyje?
Kita vertus, tik būdamas bent šiek tiek avantiūristas patogias atostogas, sakykime, Turkijos viešbutyje gali iškeisti į kulniavimą pėsčiomis pasaulio piligrimų pramintu Camino de Santiago keliu. Jūsų dėmesiui – pokalbis su ėjimo fanatikais Mantu ir Daiva.
Kaip kilo šios kelionės idėja? Juk ne kiekvieną dieną sugalvoji nupėdinti kelis šimtus kilometrų…
Mantas: Kažkada perskaičiau Poelo Coellho knygą „Piligrimas“, kuri mane labai „užkabino“, galvojau, kaip būtų šaunu tai padaryti. Praėjo keleri metai, susipažinau su Daiva. Ji, pradžioje dar kiek skeptiškai nusiteikusi, papasakojo, kaip vienas jos draugas nuėjo šį kelią. Matyt, buvome ištroškę kokių nors nuotykių, potyrių, norėjosi išbandyti save, kur nors kartu iškeliauti.
Kaip ruošėtės keliui? Ar daug laiko prireikė?
Daiva: Ruoštis pradėjome nuo visiško nulio: neturėjome nei daug informacijos, nei jokio reikalingo inventoriaus. Viskas prasidėjo nuo išlaidų planavimo, taupymo. Tiesa, tuomet gyvenome Olandijoje, todėl taupyti buvo kiek lengviau. Labai daug skaitėme, ieškojome informacijos internete.
Mantas: Tas pasiruošimas buvo labai malonus. Kasdien susidarydavau vis naują kelionės daiktų sąrašą, visiems rodydavau būsimą maršrutą. Ruošėmės maždaug mėnesį, bet apmąstymas, svajojimas – irgi pasiruošimo dalis. Nuo idėjos keliauti iki išvykimo praėjo 3–4 mėnesiai.
Kaip prasidėjo Jūsų kelionė?
Daiva: Traukiniu nuvykome į Paryžių, o vakare autobusu į Saint Jean de Pied Port miestelį – pradinį piligrimų kelio tašką. Pradžioje kiek pasiklydę, iš žmonių minios supratome, jog tikrai jau esame reikiamoje vietoje. Susiradome punktą, kur išduoda specialius piligrimų pasus, ir ankstų kitos dienos rytą iškeliavome į trasą.
Mantas: Vienintelis pradinis mokestis – keli eurai už minėtuosius pasus, kurie mus lydėjo visą kelionę. Su jais galėjome apsistoti piligrimams pritaikytuose nakvynės namuose, visuose punktuose į juos dėdavo antspaudus. Netgi baruose – tokių turime beveik iš kiekvieno kaimelio (juokiasi). Pasiklysti praktiškai neįmanoma: trasa žymima geltonomis rodyklėmis, o kartu eina minia žmonių su kuprinėmis ir lazdomis.
Kokie buvo patys pirmieji įspūdžiai? Nebuvo minties: „Velnias, kur mes įsivėlėme?“?
Daiva: Per pirmąsias dienas išvarvėjo turbūt du kibirai prakaito, nes trasa kilo į kalnus –
27 kilometrus lipome iki aukščiausio taško. Nusileidus labai nepatiko pirmasis miestelis, todėl išgėrėme po bokalą alaus ir nuėjome toliau – taigi, per pirmąją dieną įveikėme apie 35 kilometrus. Nakvynės namuose sugulėme į atskiras lovas – buvau šiek tiek „užsiparinusi“, o Mantas su manimi nebenorėjo turėti reikalų (juokiasi).
Mantas: Nes lova buvo siaura… Kitą dieną nuotaikos pasitaisė. Aš pats jaučiausi kaip koks „explorer’is“, man taip viskas įdomu buvo, taip didžiavausi būdamas su ta kuprine, toks keliautojas…
Daiva: O aš persilaužiau į antrąją kelionės pusę, tuomet norėjau tik eiti ir eiti. Pradžia buvo sunki: ir kuprinę tempti nelengva, ir batai pritrynė – netgi buvo minčių pačiai nebetęsti kelio.
Kaip atrodė standartinė Jūsų diena?
Daiva: Dažniausiai atsibusdavome nuo šiurenimo, nes nakvodavome su kokiais 500 žmonių: vienas knarkia iš pašonės, kitas keliasi trečią ryto… Visi ten iškeliaudavo labai anksti – prabusdavome apie 5–7 valandą ryto. Ilgiau miegodavome tik palapinėse, nes nebūdavo to bandos jausmo. Beje, palapinę verta pasiimti, čia praleidome pačius įspūdingiausius vakarus: po medžiais, prie kalnų upelio ir su buteliu vyno…
Mantas: Ryte išgerdavome kavos, papusryčiaudavome ir išeidavome. Stojome kur tik norėjome, niekur labai neskubėjome. Turėdavome preliminarų dienos maršrutą, o ėjimą baigdavome apie 3–4 valandą dienos, nes vėliau jau sunkiai rastum vietą nakvynės namuose. Tuomet eidavome apžiūrėti kaimelio, pavalgyti, su kuo nors pabendrauti, tiesiog „pačilinti“. Man dažnai net būdavo nuobodoka – norėjosi toliau eiti.
Ar kelyje sutikote kokių nors įdomių žmonių? Gal išgirdote įsimenančių jų istorijų?
Daiva: Prisiklausėme daug įvairių istorijų, kodėl žmonės ten atsidūrė. Čia mūsiškė tokia neįkvepianti… Vienuose nakvynės namuose susipažinome su senyvo amžiaus pora: vyras nuo pat namų Prancūzijoje, prie dviračio prisikabinęs invalido vežimėlį, jame vežė savo žmoną. Pasakojo, jog į kelią leidosi tikėdamiesi, kad pagerės moters sveikata. Bendravome su buvusiu narkomanu, šizofreniku iš Danijos, išgirdusiu šiuo keliu eiti liepiantį vidinį balsą. Amerikietis Rajenas ėjo vien tik dėl sportinio intereso: jis, niekada nebuvęs Europoje, paliko namuose savo draugę ir atvažiavo čia damų pasidairyti.
Tai visgi tiesa, kad ši kelionė yra ne tik piligriminė, bet ir pramoginė?
Mantas: Na, ji katalikiška tradicija vadinama piligrimine, bet tendencija tokia, kad tikrai mažai kas eina tik aplankyti šventos vietos. Kelionė dabar labai „supopsinta“. Esmė ta, jog šiuo metu ten viskas sukurta keliautojams, visi vietiniai iš to tik ir gyvena. Visgi kartu tai yra ir dvasinė kelionė. Aš iki šiol jaučiu pėdsaką, kurį ji man paliko. Dalis žmonių tik dėl to ir eina – ne visiems reikia bendravimo ar vyno.
Keliavote dviese. Gal eiti vienam būtų geriau?
Mantas: Sunku pasakyti, kaip geriau, nes tai – du skirtingi dalykai. Kartais buvo minčių, kad gal geriau būčiau keliavęs vienas, bet… Labai džiaugiuosi tuo, ką tai davė mums, ko išmokome kaip pora. Tai – labai vertinga.
Daiva: Aš pamačiau, kad galėčiau eiti ir viena. Yra bendruomenė, žmonės draugiški – prireikus tikrai sulauktum pagalbos.
Tai laiko apmąstymams, esmių / prasmių ieškojimams ir svarbiems sprendimams pakako?
Daiva: Eini, grožiesi gamta, nežinai, kas lauks už kito posūkio. O kai už tų gražių vietų kelias kokį 100 kilometrų driekiasi šalia autostrados, nebesidairai per daug, susitelki į save. Sako, jog netgi negerai eiti dviem draugėms, nes jos per daug energijos, kurios reikia kelyje, išnaudoja savo plepalams. Su Mantu mes taipogi daug nesikalbėdavome. Daug galvojau. Vienu metu pradėjau matyti tik Lietuvą, Vilnių, na ir va – grįžau.
Koks užplūdo jausmas, kai kelias baigėsi?
Daiva: Žiauriai liūdna… Kai atėjau į galutinį tašką, verkiau: atrodo, dar noriu eiti, dar nieko nepadariau. Per tas 25 dienas tai tapo savotiška rutina, gyvenimo būdu. Sustojome nusifotografuoti prie Santiago de Compostela katedros, užsukome į mišias.
Mantas: Ėjome pasiimti paskutiniųjų antspaudų, nueito kelio diplomų. Taip šaltai atspaudė, užrašė vardus ir viskas – tokia visai nereikšminga, neatitinkanti nueito kelio svarbos pabaiga.
Daiva: Panašu kaip mokykloje gaunant atestatą. Bet kokiu atveju, tai buvo vienas įdomiausių gyvenimo nuotykių.
Ar ryžtumėtės dar kartą leistis į piligrimų kelią?
Mantas: Be kalbų – jei tik būtų galimybių. Gal net rinktumėmės sunkesnį kelią. Egzistuoja daug variantų: gali eiti iš Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos vidurio. Visais atvejais galutinis maršruto taškas bus Santjagas.
Kaip manote, ar visi gali keliauti?
Mantas: Tikrai beveik visi – nuo jauno iki seno. Visiems šį kelią rekomenduočiau.
Daiva: Kelionė tikrai nėra tokia sunki, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: niekas tavęs neskubina, gali pasirinkti savo tempą. Netgi sutikome šeimą, kuri vežimėlyje stūmė kūdikį. Žinoma, nerekomenduočiau ieškantiems didelio komforto – jo čia nerasite. Visgi labiau išlepusiems būtų sunkiau, bet tikrai įmanoma.
Mantas: Reikia tiesiog pasiryžti nuotykiui. Kuo daugiau atsiduosi keliui, tuo bus smagiau ir geriau, tuo daugiau iš jo pasiimsi.
Patarimai
- Inventorius: svarbu nusipirkti gerą, Jūsų nugarai tinkančią kuprinę. Straipsnio herojams labai pravertė kelioninė dujinė viryklėlė, skalbinių virvė, kepurės nuo saulės. Tikrai nebūtina neštis lygintuvo, plaukų džiovintuvo ar ko nors panašaus – pasiimti tik tai, ko tikrai reikia. Ko nors pritrūkus, visada galima nusipirkti: kaimeliai labai pritaikyti keliautojams, o pečiai padėkos už kiekvieną sutaupytą gramą.
- Apranga ir avalynė: drabužių keliauninkai pataria pasiimti minimaliai ir kuo lengvesnių bei greitai džiūstančių. Daiva ir Mantas pėdino su kelioninėmis basutėmis – jokių kalnų batų ar ilgam ėjimui nepritaikytų sportbačių.
- Pinigai: nors pats keliavimas nieko nekainuoja, jam pasitaupyti reikia. Mūsų piligrimams visa kelionė, įskaitant ir reikalingos amunicijos išlaidas, atsiėjo apie 7 000 litų. Pačiame kelyje vienam žmogui reikia maždaug 1200–1700 litų. Į šią sumą neįeina bilietai iki kelio pradžios ir atgal į namus.
Šis straipsnis publikuotas spalio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema FANATIZMAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
„Kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu“, arba savižalos religijose fenomenas
Pamišę dėl kačių
Sapnų kolekcionierius: „Gyvenimo tikslas visada eina po savęs pažinimo“
Kai komanda aukščiau visko (interviu, foto)
Fotografijos fanatikas – Dainius Ščiuka (interviu, foto)
Pokalbis su Videokauku Rolandu Maskoliūnu
Žurnalo „Ausis“ redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“
