Dalia
Laikas keltis. Žinoma nesinori, manau, kad ir tu nenorėtum, juk tamsu, šalta, nejauku. Šis rytas nėra iš tų, kai išgirdus žadintuvą šoku iš lovos su šypsena veide ir pilna minčių, idėjų, dienos planų, kupina jėgų pradedu ruoštis. Juk puikiai suprantu, kad šis rytas kitoks, jis skiriasi nuo kitų rytų, nors kažkuriais metais buvo lygiai tas pats. Pramerkiu akis ir jau matau visą dienos planą. Ir tai tikrai nežavi nei manęs, nei tavęs, nei tavo šeimos narių. Maniškiai net nesureagavo.
Sėdu į automobilį, tikslas viena – Kauno Senamiestis. Kelias. Jis toks ilgas, vingiuotas ir niekada nenuspėjamas. Tai tarsi mūsų gyvenimas. Kiekvienas kelias, takelis turi begalę posūkių, kaip ir realus gyvenimas. Atvažiavau anksčiau, punktualumas vienas iš daugelio mano pliusų, kuriuos turiu. Pralaukiu keliolika minučių, per tą laiką išgeriu „Statoil`o“ kavos, be kurios tikriausiai jau dauguma neįsivaizduoja ankstyvo ryto. Ot išlepusi karta esam, bet prie gero greit priprantam, mama irgi neatsisako šios kavos. Pripratinau „ant“ savo galvos. O gal ji mane pripratino? Kava į pabaiga, dar gurkšnis ir pradedu trepsėt.
Liko geras pusvalandis ir pavėlavusiųjų niekas nelauks, tiksliau pavėlavai – tavo problema. Mūsų kelionė nors ir trumpa, bet smagi, draugė viena iš tų, kuri kalba nesustodama. Automobilio valytuvai, net taip greit nevalo, kaip mano ir jos pokalbio temos keičiasi. Žinoma, nubraukėm ir po ašarą, bet apsimetėm, kad pro atvirą langą aptaškė lietaus lašai. Aš tyliai pagalvojau, bet iš jos lūpu išgirdau „Visgi susitiksim po gerų metų“. Ten „žiauriai“ gerai. Pilna darbų, pilna ir draugų. Emigravusiųjų jau didžioji dalis, daugelis žinomų ir matytų veidų vaikšto Londono ir Dublino gatvėmis, kalba laužyta angliška kalba, grįžę į Lietuvėlę sako „Emmm einam užkąsti Fish Food`o?“ Jau nebekreipiu dėmesio, po to, kai pamiršta elementarius lietuviškus žodžius po kelių mėnesių, pradirbtų Anglijoje.
Atvažiavau laiku, dar liko sočiai laiko apsikabinimui ir pasižadėjimui, kad prižiūrėtų pati save. Puikiai žinai istorijas, kurios baigėsi tikrai ne puikiais darbo pasiūlymais ir nesutikimą išskėstom rankom…
Aš viena iš tų daugelio, o gal jau ir mažumos, kuri nesusižavėjo emigracijos duona. Gerai ten, kur esi. Jei ČIA „artum“ be laisvų dienų, valgytum tik tai, kas pigu ir greita, nuomotum vieno kambario butelį ir gyventumėt keliese. Taupytum ir tik retkarčiais išeitum pasikultūrinti, „pasitūsinti“ dabar vadinamosiose dūzgėse. Tikrai Petras plotu rankutėm ir niekur nevažiuotu, liktu su savo šeima, ir nebambėtu, kaip TEN yra gerai, o ČIA liko tik nieko nepasiekę ar tinginiai. Nors kartais susiklosto situacija tokia, kad esi priverstas išvažiuoti, nes papraščiausiai nori atrasti save. Išmėginti jėgas, atsiriboti nuo esamos situacijos.
Tu sėdi ir lauki, praeina pro tave didžiai gerbiama pone, linkteli, nusišypso (na jai tik taip atrodo, kad ja žavisi visi, nors kas antras tikrai norėtų pasakyti tai ką iš tikrųjų galvoja apie ją, po kažkurio laiko gal kas ir pasako teisybę. Gal kas… Bet būna, kad laikui bėgant viską pamiršti ir gerai, kad susilaikai ir patyli retkarčiais). Va dėl tokių „ponių“, kurioms savo nuomonės niekada negalėjai išsakyt ir kyla mintis važiuoti toli. Ten, kur gali pradėti nuo nulio.
Nusisuku sekundei, o ji bando mane įtikinti „Kad ten turėsi viską ko tik norėsi!“ Galvoju sau tyliai „Svajoti žmogiška. Kartais svajonės tampa antrąja realybe, jose slepiamasi tarsi oro pilyse nuo pašėlusio „čia ir dabar“, fantazijos priimamos už gryną pinigą, tarsi jau beveik įvykęs faktas.“
„Jau“ – prabyla ji, pakelia akis ir apsikabinam. Nenorim, bet reik. „Čia likdama, ir nepabandžius kažko naujo, niekaip nepatirsiu pilnatvės jausmo“ – sako man ji. Ji vaikystės draugė, su kuria paauglystėj vaikščiojom Laisvės alėjoje, o dabar ji vaikščios Londono gatvėm.
Tu taip dažnai vejiesi kažką nepaprasto. Leki, veržiesi, skrieji, Tu pagauni, palieti. Ji švelni, trapi ir dažnai tokia beribė. Tau beprotiškai reikia jos šilumos, palaimos, džiaugsmo. Juk tai – laimė.
Tu parklupai, bandei ją sulaikyti, bet ji išsprūdo iš tavo delnų, nusklendė toli toli… Bet tu ir vėl vejiesi.
