Julija Božičko
Pėdinu gatve ir bandau užuosti kelią. Jo kvapas daug pasako – įprasta šiandien diena ar ne, gal kas mirė, kieno vestuvės, kam rėmuo ir pas ką gims anūkas. Taip, aš liežuvautojas. Man įdomu, nes noriu žinoti, noriu turėti apie ką pasikalbėti su kaimynais. Visai kaip senovėje – naujienų į turgų. Todėl reikia anksti keltis, pašerti įsivaizduojamus gyvulius ir pasikalbėti su veidrodžiu.
Vis bandau prisiminti, kada toks tapau. Juk visad dievinau išbandyti naujoves, prisidirbti ir svajoti po medžiais. Deja, šiandien esu rutinos užvaldytas žmogus ir lyg ritualą kartoju kas rytinį ėjimą į turgų. Kur kiaušiniai patys šviežiausi, mėsa pati švariausia ir naujienos pačios įdomiausios.
Štai ir dabar – sėdžiu priešais veidrodį ir mąstau, skustis ar ne. Anksčiau versdavai mane šitai daryti. Nemėgdavai apaugusių dėdžių. Spėju, tau jie ir šiandien nepatinka. Tik tu toli. Manęs nematai. Neverta stengtis patikti bobutei, pardavinėjančiai žvakes. Vis tiek apšmeiš.
Klausau, kaip švariai skambteli spyna. Vakar patepiau alyva. Truputį išpyliau ant kilimėlio, tai dar ir šiandien kvapas sklaido ore. Linkteliu kaimynei. Ji augina dešimtį kačių ir visad jomis atsiduoda. Jai šešiasdešimt. Man septyniasdešimt. Sako, jog mudu būtume puiki pora. Bet aš negaliu. Tavęs laukiu. Patikėk, jau spėjau pasiilgti. Žinai, vis prisimenu tą dieną, kai susitikom.
Tu sėdėjai mokyklos kieme ir garsiai juokeisi. Tave buvo apstoję keli berniukai. Niekad nestokojai dėmesio. Aš į tave kreivai pasižiūrėjau, tu šyptelėjai. Aš nutaisiau rimtuolio miną ir nuėjau. Man nepatiko visų mylimos mergaitės.
Buvome klasiokai. Tu pažinojai visus, o aš nieko. Mus pasodino kartu per matematiką. Tu jos visiškai nemokėjai, o man ji patiko. Parašei laiškelį: „Labas. Padėk. Tada galėsim būt draugai.“ Aš į tave žvilgtelėjau ir pasakiau, kad man draugų visai nereikia. Tąkart tu nuliūdai ir iš kontrolinio gavai dvejetą.
Tada tu man nepatikai dar labiau. Maniau, jog esi kvaila pana. Bet per lietuvių savo nuomonę truputį pakeičiau. Prieš klasę tu skaitei eilėraštį apie pasaulį už jūros. Aš pamačiau duobutes skruostuose ir panorau jas paliesti. Man visada patiko mergaitės su duobutėmis skruostuose. Skaitydama jaudinaisi ir kaire ranka vis suimdavai sijono klostes. Buvai su kasytėmis. Skaitei labai gražiai, o aš užrėkiau: „Ponis nemoka skaityti.“ Tu apsiverkei ir išbėgai iš klasės. O po kelių minučių aš irgi iš ten išėjau, nes mane išvijo. Radau tave kieme. Garsiai verkei po medžiu. Atsargiai atsisėdau šalia. Tu apsisukai ir atkišai man nugarą. Tada aš pasakiau, jog šitaip elgiasi tik išlepusios mergaitės. Atsisukai. Pasakei, jog tu ne tokia. Aš išvaliau tau ašaras ir liepiau daugiau nebeverkti. Tada sėdėjome tyloje. Aš vis žvilgčiojau į tave. Turėjai ilgas blakstienas. Lūputes laikei suspaustas. Šitaip ypač matosi tavosios duobutės. Man jos patiko. Tu paklausei kodėl taip pasakiau prieš visus. Aš paraudau ir nusukau veidą. Nenorėjau, kad matytum mano sumišimą. Tada uždėjai ranką man ant peties ir paprašei daugiau niekada šitaip nedaryti. Aš pažadėjau.
Ilgai sėdėjom po medžiu. Paskui pradėjo lyti. Užklojau tave savo švarku. Tu pasakei, kad šilta ir užmigai. Buvom dešimtokai. Išroviau pienę ir kutenau tavo nosytę. Supykai, kad trukdau miegoti. O aš tik nusijuokiau ir pasakiau jog knarki. Pasimetei ir nežinojai ką atsakyti. Man nuo to buvo gera. Vėliau ir tu supratai, kad nieko blogo pasimesti.
Staigiai nusimetei švarką ir padėkojai už šildymo paslaugas. Bėgai į mišką. Pamaniau, jog žaidi ir puoliau tave vytis. Nežinojau, kad bėgdama verki. Kai tave pagavau, liepei paleisti ir eiti sau. Bet juk negalėjau tavęs palikti. Paklausiau kas atsitiko, o tu apsiverkei dar labiau. Aš tik padovanojau tau pienę ir pasakiau, kad neverta manęs šitaip gailėtis. Žinau, jog esu kvailas. Tu pradėjai juoktis. Vėl galėjau žiūrėti į duobutes. Paprašiau jas paliesti. Tu nieko nepasakei, tad pamaniau, kad galima. Tesugebėjau pasakyti, jog turi švelnius žandus. Tada tu paėmei mane už rankos ir pasakei, kad metas grįžti. Buvo vėlu. Aš palydėjau tave iki namų. Atsistojai ant pirštų galų ir pakštelėjai man į nosį. Paklausiau ar lankei baletą, o tu nusijuokei. Ėmei tvarkyti mano marškinius. Pasakei, kad labai susivėliau. Šyptelėjau.
Kitą dieną mokykloje buvai įsisegusi pienę. Per matematiką parašiau raštelį: „Tau tinka.“ Nusijuokei. Mokytoja supyko ir pakvietė tave prie lentos. Tu nieko nemokėjai. Aš tau pasakinėjau. Už tai gavau dvejetą. Likusią pamoką buvai dėl to nuliūdus. O aš vis rašiau ir rašiau mažus laiškelius tau.
Per lietuvių vėl skaitei tą patį eilėraštį. Vėl jaudinaisi. Tik šįkart sijono nelietei. Trūkčiojo balsas. Man buvo gražu klausytis. Tau liepė skaityti antrą kartą, o aš užrėkiau: „Ponis nemoka skaityti.“ Tu apsiverkei ir išbėgai iš klasės. O po kelių minučių išvijo mane. Ėjau laimingas. Džiaugiausi, kad vėl pabūsim dviese. Radau tave po tuo pačiu medžiu. Tik šįkart labiau verkei.
