Orinta Motiejūnaitė
Dieve, dar ir šiandien parduotuvėse šnaruoja žmonių šurmulys! Štai tik aš stoviu už tų sienų, kad nematytų mano krepšelio turinio, žmonėms patinka sakyti, kad aš perku beprasmius, nereikalingus daiktus, nors šiaip aš jau daug metų neapsipirkinėju, tik ateinu pažiūrėti į keistus veidus, bet nežinau, gal tai aš keista ir tokia nevisaprotė. Kalba, kad aš nežinau, kokių prekių žmonėms reikia, o man atrodo, kad tai ką perka jie, yra labai nekokybiška ir nenaudinga. Toks šlamštas. Vienadienis ir trumpalaikis. Panašiai kaip tualetinis popierius, žinote užpakaliui nusivalyt. Tiesiog paimi, paglostai savo užpakaliuką ir nuleidi vandenį ar išmeti, štai ir prekės nebėra. Tai argi tai kokybiška? Nors tiesą sakant, pasitaiko gana dažnai, kad žmonėms patinka stebėti, kaip jų įspūdingos prekės džiūsta, trūkinėja, supūva ir vis tiek jie jomis grožisi, giriasi ir laiko savo namuose, kad bent į kokį sandėliuką išneštų, ne netinka jiems taip, o žinot, vis dažniau pasitaiko, kad sandėliukai būna tvarkingesni už jų pačių namus, nežinau kodėl… Gal tai godumas. Ai, tiesa, prisiminiau, juk žmonės tai vadina praktiškumu.
Dieve, paklausyk, kaip žmonės šaukia „Kokia pasiūla, kokia paklausa!“, „Išpardavimas!“, „Akcija 50 proc. visoms prekėms!“. Ir visi vos ne gulsčiomis bėga, kad tik neišparduotų prekių, kad tik suspėtų. Bemaž visų žmonių krepšelio turinys toks pats: 500 gramų smerkimo, 500 gramų išžaginto pykčio, 400 gramų nerimo, 400 gramų ašarų… Žmonės nežino, kaip jos greitai srūva… Štai ten toliau lentynoj stovi lentelė su žodžiais „50 proc. nuolaida kančiai“, ir žinokit, kaip žmonės išperka šią prekę! O kai paklausiu, kodėl perka, sako nes akcija, reikia tokių daiktų sielos atgaivinimui, stebėdamiesi, kodėl aš jos neperku, sako kvaila, kad atsisakau tokios prekės. O šalia kančios stovi lentelė su užrašu „Laimė neparduodama“, ir man keista, kodėl žmonės vis praeina pro šalį… O štai pastarąją lentelę atidžiai apčiupinėja raudonplaukis senolis su anūku, trindamas nosį kažką svarsto.
– Seneli, kokią prekę mes šiandien pirksime? – smalsauja anūkas.
– Senelis parodė pirštu į neviltį ,– susiraukdamas.
– O kodėl mes negalim nusipirkt laimės? – gūžtelėjo pečiais vaikas.
– Nes mes neturime pakankamai pinigų, – atsakė senolis.
– Bet juk parašyta, kad „Laimė neparduodama“, vadinasi, mes ją galime pasiimti nemokamai .
– Tai būtų vagystė, – atsakė senolis.
Vaikas nusiminęs kelias minutes patylėjo ir tarė:
– Senoli, bet juk negalima vadinti vagyste tų dalykų, kurie savaime yra mumyse.
– Taip, tu teisus, – ilgai svarstęs atsakė senolis.
Jiedu viską, ką buvo įsidėję į krepšelį, sudėliojo atgal į vietas, ir į kišenę įsidėję laimę praėjo pro kasos vartus. Dieve, ar įsivaizduoji, net pardavėja šypsojos! O žmonės suglumę žiūrėjo, ar tik vartai nesupypsės bevogiant laimę.
Pažvelgti į savo širdį ir joje atrasti laimę – nėra vagystė. Vagystė yra krautis į savo krepšelį kitų žmonių nekokybiškas prekes. O koks tavo krepšelio turinys?
