Kotryna Ižganaitienė
Kaimo skudurynas – labai jauki vieta. Drįsčiau teigti, gal net jaukesnė už „Akropolį“ ar „Panoramą“. Ankstus rytas, nesvarbu koks oras – su pirmais šeštadienio spinduliais išsirikiuoja eilės prekeivių. Viskas paprasta ir aišku – vienoj pusėj skudurėliai kabinami ant pakabų, kitoj padrikai sulankstyti, o dar kitoj – sumesti į didelius kalnus, primenančius Andus – viršūnės ranka nepasieksi. Žinoma, už tuos ant pakabėlių, t. y. lengviau ranka pasiekiamus, ar ne tokius pasiglamžiusius – gali tekti smarkiau piniginę pakratyti, bet tai jau antraeilis dalykas, nes čia, skuduryne, jautiesi savas.
Būtent skuduryne jautiesi kaip vienos didelės tvirtos bendruomenės narys, kurioje visi lygūs. Jau lyg ir girdžiu, kaip viena prekeivė, skelbdama laimingą pusvalandį, kai visoms prekėms – 50 proc. nuolaida, šaukia – „Laisvė, lygybė, brolybė!“. Sakysite ne? O kodėl ne, jei čia gali pajusti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dvasią, kai žmonės protestavo prieš šalį apėmusią kilmingųjų luomo tironiją? Dabar kilmingųjų luomą galima sutikti „Akropolyje“ ar kokiame kitame prekybos centre, kur „brand’ai“ turi savą hierarchijos sistemą – „Escada“, „Gucci“ ar „Pierre Cardin“ niekada neprilygs „Zarai, „New York’eriui“ ar „Aprangai“. O kokia konkurencija dėl etikečių pavadinimų! Skuduryne to nepatirsi – čia visi lygūs – tiek žmonės, tiek „Versace“ su „Zara“ (vis tiek visi vienoj krūvoj). Čia visi laisvi – niekas nenužiūrinėja kreivais žvilgsniais, jei kam atrodai prasčiau apsirengęs. Visi kuičiasi vienoj krūvoj, taip pasijusdami lygiais bendruomenės nariais. Visi kaip brolis su broliu, sesuo su seserim – jei kuris pirmas randa gražesnį daikčiuką, nebando jo išplėšti iš nagų, tvirtindamas, kad jį rado pirmas (kaip Vilniaus „Gariūnuose“), o tik maloniai nusišypso ir džiaugiasi tavo mažyte laime ar bent jau nejaučia kartėlio. Ar ne taip turėtų būti miesto bendruomenėje? Gal ir turėtų. Bet…
Įsijungiu M. Patruškevičiaus „Mados fail’ą“. Oj, atsiprašau, „Mados reidą“. O ten ponaitis „myliu, bučiuoju ir iki“ kalbina ponią A. Valentaitę, klausdamas, kur jai labiausiai patinka „shop’intis“? O ponia, kokį pusvalandį pasakojusi apie savo mėgstamiausias firmines parduotuves Rusijoje ar už Atlanto, pamini ir vargšę „Zarą“, kurioje, kaip ji pati teigia, pasikuitus gal ir galima vieną kitą kokybiškesnį niekutį rasti. Nesvarbu, kad ta pati „Zara“ daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų yra neprieinama savo kainomis.
Todėl galime tik pasidžiaugti, kad turime tokių stebuklingų vietų, kaip skudurynas. Čia galima rasti prekių, kurių nė su žiburiu nerasi niekur kitur. Būtent čia yra aukso kasykla teatrų scenografams, nes norint aprengti aktorių kokios epochos ar stiliaus drabužiu, visai nebūtina kreiptis į Statkevičių, nebūtina kišti kosminių sumų, kai ant prekystalių kaimo moterėlės prisiguldžiusios tokių „perliukų“, su kuriais nebūtų gėda išeiti į Vienos balių ar sudalyvauti Paryžiaus mados savaitėje. Toms prekeivėms visai nesvarbu, ką byloja užrašas ant etiketės – joms marškiniai yra marškiniai, džinsai yra džinsai. Svarbu tik, kad dar nebūtų visai nusidėvėję. Kaimo skuduryne pastebimi ir žmogiškieji faktoriai – vyrauja nerašyta taisyklė pabendrauti su pirkėju, nuleisti kainą, pasakyti vieną kitą komplimentą. Visa tai yra tikra, be jokių apsimetinėjimų, tokių kaip: „Labai jums ačiū, malonu, kad pirkote, lauksime jūsų dar kartą, gražios savaitės, malonaus nešiojimo ir t. t.“ Be viso to, skuduryne galima rasti jau nebemadingų ar nenaudojamų, bet daug sentimentų keliančių daiktų, pavyzdžiui, supamą arkliuką, „jo jo“, batus „ant“ platformų ar „platėjančių“ džinsų. Tokių „relikvijų“ retai kur sutiksi.
Ar kada pagalvojote, kaip tie skudurėliai pasiekia skudurynų prekystalius, iš kur jie atkeliauja? Kai nusiperku kokį daiktą, vis galvoje kyla klausimas – kas buvo jo šeimininkas? Gal koks inteligentas prancūzas ar plevėsa italas, kodėl jis tą rūbą atidavė, kas jam nepatiko? O gal to žmogaus visai nebėra ant mūsų žemelės? Gal giminaičiai, jau kita dieną po šermenų, norėdami atsikratyti prisiminimų, atidavė dėžes rūbų kokiai labdaros organizacijai? Maždaug – vežkit kur norit. Bet įdomiausia, jei nusipirktų marškinių ar džinsų kišenėje randi sulankstytą popierėlį iš nepažįstamo žmogaus gyvenimo, kuriame dailyraščiu sukeverzotas pirkinių sąrašas kokiam Velykiniam pyragui ar Kalėdinių dovanų planelis. Tai lyg koks laiškas, žinutė iš kito žmogaus gyvenimo. Tas rūbas jau įgauna savo istoriją, kaip ir bet kuris dėvėtas. Vieniem žmonėms baisu jau vien nuo tos minties, kad dėvi Anapilin išėjusio žmogaus rūbą, kiti to nesureikšmina, dar vieni tame įžvelgia keisto žavesio. Bet kuriuo atveju, čia jau žmogaus apsisprendimo teisė – pirkti dėvėtą rūbą, ar ne.
„Second-hand’as“ įdomus ir tuo, jog čia sukeliauja labdaros daiktai, didžiąja dalimi vienų dovanoti kitiems. Daiktų atsisakymas kaip moralaus elgesio elementas – atiduoti kažką kitam, nesitikint, kad tau bus atlyginta. Būtent šiuo poelgiu „atsiveria“ solidari visuomenė, kuri nesiekia sau naudos. Todėl skudurynai nepalyginamai skiriasi nuo didžiųjų prekybos centrų, kurie kaip kokie apsimetėliai ima vaidinti dalijantys labdarą – nupigina produktus, kuriems lieka galioti viena diena. Pasidaro graudu žiūrint į tokią „geradarystę“, kai prie gendančių produktų lentynos matai besistumdančius nepasiturinčius žmones. Būtent čia jie pajunta tą socialinę atskirtį ir prarają visuomenėje, būtent čia jie pasijunta pažeminti. Nieko panašaus skuduryne nepatirsi – čia visados būsi savas ir lygus tarp savų solidarioj dėvėtų drabužių bendruomenėj.
