Milda
Rytinis troleibusas apytuštis.
Regis, ruduo kiaurai persmelkė kiekvieną skaidulą, kiekvieną kryptelėjimą, krestelėjimą, kiekvieną ausinuke įrašytą dainą, įsirangė per menką nuogos odos lopinėlį ir susisuko negrabią gūžtą manyje, gudriai ir giliai, ten, kur nepasiekčiau.
Lėtai siekiu telefono džinsų kišenėje. Šalia sėdinti mergina pasisuka, tikisi, kad galiausiai nešdinsiuosi ir ji galėsianti nuo rasoto stiklo nuvalyti malūną, kuris visai ne raudonas. Jokių Moulin Rouge. Nepasiseka – išsitraukiu mobilųjį ir nustatau žadintuvą 6:34. Rytoj šeštadienis.
Dar žalia pieva pilna kirų. Žiede, miesto vidury. Stovi akimirkai sustingę, panašūs į trimatį maketą, ekspoziciją, menininko pokštą. Tik be baltų galerijos sienų. Ir be baltų žiūrovų veidų. Vien šąlantys troleibuso keleiviai, o ir tie nemato. Mintyse priartėju, pritūpiu, vaikštau – ten paukščiai gipsiniai, jų sparnai niekados neatplyšta nuo kūno ir nesuplazda. Matau jų profilius, akis, išsipūtusias krūtines. Lengvas, sunkias nuo oro. Gipsinio binto atraižas. Ne, čia niekas nelūžo.
Lėtai, lyg besidairydamas po manąją ekspoziciją, prasklendžia vienas. Suspurda dar du. Pakyla, danguje brėždami pilkas vertikales, kol galiausiai dingsta iš akių. Gipsinių karių armija.
Ratus lėtai brėžia troleibusai.
