Agnė
Kai būna sunku verki. Nors žinai, kad gali būti bilijoną kartų blogiau, vis tiek verki. Ašarų nesustabdysi, kaip ir lietaus. Nenustos, kol neužlies visko kas bloga ir kas gera. Tik žmogus dažniausiai nustoja verkti, kai jį apkabina, kas paguodžia, o lietus tada, kai jau pasidaro niekam nebesvarbus. Kai nieko nebedžiugina ir nieko nebeliūdina. Kai nėra ko palaistyti ir nėra ko paskandinti. Kai plaukai jau šlapi, o kojos permirkusios. Kai pagaliau palendi po stogu – tada lietus nustoja lijęs.
Man patinka lyjant lietui maudytis upėje. Panardinu galvą po vandeniu, atmerkiu akis ir žiūriu į viršų. Matau sudrumstą dangų. Raibuliuojančius debesis. Susiliejusią saulę. Visa taip pat kai verki.
Man patinka, kai lyja, palysti po skardiniu stogu ir klausytis barbenimo. Visai kaip arklių kanopos į žemę lašai daužosi ir daužosi į skardą niekaip negalėdami jos pramušti ir manęs paskandinti. Neleisiu.
Girdėjau žmones kalbant, kad ir kaip aukštai stiebsiuosi, debesų vis tiek niekuomet nepaliesiu. O aš svajojau. Aš svajojau paliesti debesį. Pajusti jo skonį, jo kvapą užuosti. Išgirsti kaip jis kvėpuoja, kaip meldžiasi. Ir niekada nepalaidojau svajonės. Dabar kai stoviu po skardiniu stogu ir klausausi arklių kanopų trepsėjimo, pagaliau išpildysiu savo svajonę.
Žengiu iš po stogo tiesiai į lietų – kai ką žudantį, kai ką gelbėjantį. Tiesiu delną. Štai ir liečiu debesį. Aš jo negalėjau pasiekti, todėl jis nusileido pas mane. Kai prilyja į delną – ragauju debesį. Štai ir pergalės skonis. Debesis kvepia kaip ankstyvas rytas ūkanotoje pievoje. Štai ir laisvės kvapas. Galiausiai prie debesies pridedu ausį, kad išgirsčiau tą trokštamą alsavimą. Bet barbenimas aplinkui niekaip neleidžia išgirsti tylios debesies maldos. Nešuosi debesį kišenėje į kambarį, kur tylu, kad išgirsčiau. Kišu delną kišenėn, o ten tuščia. Bandau dar kartą ir dar kartą. Šnipštas. Supratau, kad debesį pasiekti galimą, bet tas, kam tu meldiesi, niekada nesimels tau.
