Virginija
Atsisėdu prieš savo gyvenimo langą. Švelniai perbraukiu pirštais per storo stiklo paviršių ir jaučiu drėgną vėsą glostančią iš anos lango pusės. Tai ne „dievo“ prisilietimas, tai net ne mamos švelnūs gestai, tai ne mylimojo glamonės… Tai laibi, nelankstūs gyvenimo pirštai spigiai nagais barbena į mano murziną lango stiklą. Lyg pridėjusi ranką prie krūtinės, jaučiu nedrąsų dūžį iš anapus lango, nesmarkų dūžį, lydimą virpulio išjudintų rasos lašų, tyliai šliaužiančių žemyn stiklu… Kap kap kap… Bijau pakelt akis ir pamatyt per stiklą įkypai mane stebintį žvilgsnį, bijau pamatyti kankinančiai išlinkusias lūpų linijas, kurių nedrįstum pavadinti šypsniu. Bijau matyt, jog blyškios, suragėjusios lūpos prasiveria ir bijau išgirst tylą skrodžiantį šnabždesį sakantį tiesą… Kaip mažas išgąsdintas vaikas atšoku nuo lango, atsuku į jį savo nuolankiai nuleistus pečius, priglaudžiu mažus delnus prie krūtinės ir nors nebematau, žinau, jog į mane žiūri iš už anapus mano gyvenimo lango stiklo…
