Akvilė
Trečią valandą nakties jau imdavo švisti, tad Rytas, nors ir velniškai pervargęs po sunkios darbo dienos, tačiau dar šiek tiek leisgyvis atsisėsdavo ant palangės, persisverdavo pro langą ir nusispjovęs nakties tyloje klausydavo, kaip seilės tykšteli iš dvyliktojo aukšto į gatvės grindinį. Tada iš atlapos juodo nunešioto švarko kišenės išsitraukdavo pusiau nurūkytą cigaretę ir užtraukęs dūmą pūsteldavo jį ne laukan, o į kambario vidų. Nežinia kodėl, tačiau tuomet Rytui (o ir vardas jo buvo išrinktas ko gero ne atsitiktinai) išsisklaidydavo visi miegai.
Lygiai taip jis pasielgė ir tą naktį, kai už lango lynojo silpnas lietutis (nors lyti ir nebuvo iš ko), o į metalinę palangę užgesintą nuorūką įsimetęs atgal kišenėn pagaliau primerkė nuo nemigos įdubusias akis ir sukluso: pilnaties apšviestame danguje klykė vieniša žuvėdra, tarsi nerandanti kelio namo. Galbūt atsitiktinai Rytas prisiminė vieną nepramanytą istoriją…
Jis dar buvo visai vaikas, kai pirmą kartą sodžiuje sutiko mėlynų akių mergaitę, kurios vardo tuomet net nežinojo, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji – Vakarė. Praėjo dvidešimt ketveri metai ir jie vėl susitiko – toje pačioje vietoje, tik jau kitu laiku. Tada abiejų akys švytėjo iš džiaugsmo ir atrodė, kad viskas gyvenime nutinka ne atsitiktinai, kad likimas nėra iš piršto laužtas, o gyvenimas sudeda visus taškus ant „i“, brūkšnelius ant „ū“ ir varneles ant „ž“. Tačiau nenukrypkime nuo temos toliau, nei leidžia mūsų nubraižytos ribos – Rytas nedaug laiko praėjus pasipiršo Vakarei, įvyko vestuvės ir kaip ir kiekvienos sėkmingos šeimos, jų laukė laiminga pabaiga. Bet… Kodėl gi iškart pabaiga? Nes čia istorija ir pasiekia galutinę kryžkelę…
Rytas pramerkė rūškanas akis, žvilgtelėjo į laikrodį, nuo kurio į kambario kampą tvykstelėjo saulės zuikelis, – buvo jau gerokai po septynių – metas į darbą. Dar spėjo nuvalyti apseilėtą langą, porąkart atžagaria ranka šepečiu prasibraukti sulipusius plaukus ir griebęs lagaminą išlėkė pro duris. Ryto neišlydėjo katės kniaukimas, pavymui nepasivijo dviejų dukrelių klyksmai, o ir Vakarė nepabučiavo jo skruostan žengiant per slenkstį į laiptinę.
Štai tokia istorija žmogaus, kuris niekad taip ir nesugebėjo pažvelgti savo gyvenimui tiesiai į akis ir niekados taip ir nepaklausė sodžiuje sutiktos mergaitės mėlynomis akimis, kuo ji vardu…
