Elada
Jau kelinta diena kažkoks nelabasis neduoda ramybės: reikia išgarsėti. Nedrąsus vidinis cenzorius bando prislopinti įkyruolį – kuriam galui: aplink tiek daug įžymybių, kad visai malonu būti pilka pelyte ir ramiai šmirinėti besišaipant iš jų pasipūtimo ar rankiojant prasmės trupinėlius.
Taip jau yra, kad dažniausiai laimi stipresnis…
Nusprendžiau pasitelkti loginį mąstymą ir pradėti nuo strateginio plano. Betgi paaiškėjo, kad neturiu Vizijos, o be jos dabar niekas nieko nepradeda. Tiesa, dažnai minima ir kažkokia Misija, kadangi jos esmės iki šiol nepajėgiau pagauti, apsieisiu. Taigi VIZIJA… Pusvalandį pasukusi galvą, išbariau save už nebrandų modernizmą. Tik senais laikais žmonės pasakose išminties ieškojo, o dabar net kiekvienas pyplys meldžiasi greitaeigiam dievukui – mūsų laikų Hermiui – internetui. Ne veltui Hermis buvo ne tik dievų pasiuntinys, bet ir vagių globėjas – juk iš interneto neša visi ką nori, kaip nori ir kiek netingi. Taigi du magiški žodžiai: „Kaip išgarsėti?“
Šokių projektas! Lietuviška eurovizija! Radži ieško žmonos!.. O siaube! Kelias minutes panaršiusi šiame informacijos sąvartyne, patyriau egzistencinį šoką – niekur netinku! Kaipgi taip? Juk galybė reklamų šaukte šaukia: „Tu gali!“
Nusivylusi savo amžiumi, grožio ir fizinio pajėgumo ištekliais, nusliūkinau į biblioteką – girdėjau per vieną reklamą, kad ji maloniai priima senjorus. Esu šiek tiek jaunesnė, bet ką šiais stebuklų laikais apie amžių kas begali pasakyti…
Akį patraukė spalvingas žurnalas tokiu žmogiškai paprastu pavadinimu „Žmonės“. Pavarčiau vieną numerį, antrą, trečią… Erelio pasitikėjimas vištos sparnais pavirto. Nebežinia, kokių dievų besišaukti: kokia įžymybe galėčiau tapti, jei net žmogum nebesu verta vadintis: vyras tas pats visą gyvenimą, net meilužio nesugebėjau susirasti… Gal galėjau prilįsti prie kokios partijėlės ir, gerai pašniukštinėjusi, kokį skandaliuką įžiebti, bet šaukštai popiet – ką tik nutilindžiavo Seimo rinkimai.
Iš bibliotekos išėjau apsunkusia širdimi ir jau laužiau galvą, ne kaip įžymybe, o kaip paprastu žmogumi tapti, kad „Žmonėse“ rašytų…
RAŠYTŲ…
Jeigu nerašo, reikia pačiai rašyti. Juk to irgi niekas nedraudžia. O ką rašyti? Poeziją? Prozą? Aišku, poeziją – nedaug rašymo, lengviau pasakyti, kad ne kiekvienam lemta ją suprasti, tam irgi talento reikia. O jei kas dar sumanytų paprieštarauti, tai galima atšauti, kad M. Eliade jau senokai pastebėjo, kad visi siužetai kartojasi – nieko naujo po saule… Visai smagiai prisiminiau, kaip puikioje menų šventėje ori ponia iš tribūnos pasigyrė, ką tik vienoje priemiesčio gyvenvietėje pristačiusi savo poezijos knygą, ir taip entuziastingai puolė dalintis savo meno turtais, kad renginio vedėjui nedrąsiai priminus, jog yra laiko limitas, net pasipiktino: „O kodėl kitiems buvo galima?“ Va, kur būdas atsidurti šalia Marčėno, Navako ir kitų įžymybių…
Entuziazmą vėl lyg koja primygo tas šlykštynė vidinis atsargumas: pinigų knygai išleisti neturi, o šalia Marčėno, Platelio ar netgi paties Granausko gali ir šiaip pasėdėti – jie žmonės paprasti… Lyg to būtų maža, dar Maironio eilutės lyg plaktuku į smilkinį pradėjo stuksenti: „Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?/ Šešėlis, kurs bėga greta!“
