Neringa Čėnaitė
Pasiklydusi muzika koridoriuos atsitrenkia į armatūrą. Langų stiklais bėga nepažįstami veidai. Apsėstas šokis už sienos (kitos akys mato). Girdžiu tik įrašytą paukščių čiulbesį ir periferiškai matau mono repeticiją, mono nerimą, mono šokį. Mono lėktuvą, mono vaikišką juoką. Tik garsai sudaro visumą, į kurią įsilieja mano kvėpavimas, nes jis už sienos. Jis girdimas tik man, tik mano, nes tik praeina, pasisveikina. Lieku tik nusišypsojusiu mandagiu veidu, o gal kažkuo gėlėta palaidine ir tyliu balsu, informuojančiu apie tai, kas vyksta už sienos. Tai kas, kad esu čia, taip arti tų, kuriuos prisimins? Tai kas, kad jie mane mato pro didelį langą? Aš juos prisiminsiu, o jiems liksiu, jei liksiu, tik durininkė. Tik tiek amžina, kiek įmanoma užmiršti.
