Vi.S.
Nebijok juoktis, net jei vakare verksi. Lietuvių liaudies išmintis byloja, jei ryte juokiesi, dainuoji – tai vakare būtinai verksi. Tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, kad neverksi. Nėra jokios taisyklės. Vadinas ir išimčių nėra. Nuotaikų metamorfozės veikia ne tik moteris. Vyrus jos veikia taip pat, galbūt net ir dažniau. Tačiau niekada nebuvau vyrų psichologijos specialistė ir šiandien nežadu jų elgesio komentuoti. Pakomentuosiu apie išprotėjusius, į kraštutinumus linkusius šiandienos vartotojus.
Įdomu, kuomet gimsta įdomiausios mintys kuriantiems?.. Visgi daugelis pasakys: „Kai žmogus kenčia.“ O aš ir čia nepritarsiu tam. Nes ne kančia yra rodiklis geroms mintims gimti. Rodikliu galime laikyti žmogaus išmonę, sąmonę, pasaulio suvokimą.
Vieną gražią, o gal ir ne itin gražią dieną imi ir suvoki, kad vienatvėje su savimi pačiu esi daug ramesnis, nei su pulku žmonių. Ir ne su jais būdamas esi protingesnis. Ne tuomet tavo mintis kažkam įstringa. O tuomet kai ji gimsta iš dialogų su savimi. Šizofreniška? Bet turi savo tiesos.
Šiandien, po ilgo laiko, priverčiau save rašyti. Vėl. Ir tik todėl, kad nebegaliu to laikyti tik sau. Tuoj imsiu rėkti nuo pasaulio beprotybės. Ima suktis galva vos išėjus į gatvę ir pamačius begalę tuščių žmonių veidų, jų žvilgsniai senai mirę, o protai… protai – lyg „tarp kitko“… kartais veikia. Kodėl mes, 2012 metų visuomenė, tapome tokie buki? Aš nenoriu, kad mane suprastų neteisingai, ne apie kvailumą aš kalbu. Žodis „bukas“ šioje vietoje apibūdina mūsų visuomenės abejingumą. Abejingais esame absoliučiai. Net jei tai liečia mus ir mūsų artimus žmones.
O jei tau skauda – tylėk ir pagalbos neprašyk. Nes skaudės labiau. Kadangi visuomenė nori įsitikinti, kad nesi koks apsimetėlis – ji pabaksnos tavo žaizdą keliskart pirštu, pakrapštys, o galiausiai dar ir įspirs. Dėl viso pikto.
O jei užsimanei ramybės – išeik iš proto. Va ligoninėje ramybę gal ir gausi. Nes 2012 metais ramybė, poilsis yra žodžio „adrenalinas“ sinonimas… Tai gal į klubą tuomet?
O gal tu koks keistuolis, kuriam patinka „protingu“ apsimesti skaitant kokio filosofėlio knygas, bet negana to, esi ir iš mažesnio miesto? Et, nepasisekė. Šis malonumas priklausys tik nuo tavo piniginės turinio, nes visuomenei filosofų nereikia – ji pati kaip tobula filosofija, todėl jau tikrai bibliotekoje tokių knygų nerasi. Net ir pasišviesdamas žibintuvėliu.
Jei norėsi verkti – įsikalk sau į galvą – tu silpnas žmogus. Nes visuomenė žino geriau, kas silpnas, o kas stiprus. Stiprus būna tas, kuris neturi problemų, yra beveik bejausmis, bet myli kačiukus ir šuniukus prieglaudose. Visus. Bet nei vieno nepasiima sau.
Jei esi tas, kuris eis guosti tą silpnajį – prisimink – tu apsimetėlis. Nes visuomenė žino geriau, kad vėliau tu eisi su ja kartu iš to silpnuolio pasijuokti. Tau tikrai negali rūpėt kito problemos, o juo labiau jo jausmai.
Jei tu tas, kuris nuolat šypsosi ir lengvai ištaria „Aš laimingas“ – tai pusė pamanys, kad meluoji, o kita pusė – kad tu idiotas, kuriam niekas nerūpi. Rinkis nuomonę, kurią nori, bet prisimink – tu melagis arba idiotas. Nes nėra laimingų žmonių. Čia juk visuomenė sako. O ji žino.
Galiausiai žmogus būti savimi (tokiu, koks nori būti!) gal ir galės. Tada kai visuomenė leis tokiu būti. Tik ji neleis. Tą jau aš sakau.
