Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Garsus žurnalistas, redaktorius, sporto transliacijų režisierius, komentatorius, TV prodiuseris ir, be abejonės, užkietėjęs keliautojas Vytaras Radzevičius, savo svečių šalių patirtimi besidalijantis milžiniško populiarumo sulaukusiose televizijos laidose, neabejoja – pasakoti apie keliones jam dar tikrai nepabodo. „Tikrai nevengiu šios temos – gal tai paskatins žmones ir pačius daugiau keliauti“,– šypsosi didelę dalį pasaulio aplankęs žurnalistas. Ir visgi šįkart Vytarą nusprendėme pakalbinti apie kitus jam ne ką mažiau svarbius dalykus.
Apie darbą…
Panašu, jog jūsų darbai ir hobiai labai dera tarpusavyje. Turbūt retai iš jūsų išgirsi frazę: „Nenoriu į darbą“…
Kaip Konfucijus sakė: „Dirbk mėgstamą darbą, ir nedirbsi visą gyvenimą“. Aišku, darbų buvo visokių. Tiesiog ateina laikas, kai tu jau renkiesi, ką dirbti. Nemanau, kad žmogus laimingas, kai kiekvieną dieną į darbą eina kaip į katorgą – gadina sau nervus, trumpina gyvenimą ir svajoja tik apie darbo pabaigą.
Visa jūsų darbinė veikla miela širdžiai?
Na, dar ne visa – tobulėti yra kur (juokiasi). Bet tikrai stengiuosi rinktis, ką dirbti. Yra labai geras Hemingvėjaus posakis apie tai, kad pamatyti dirbantį žurnalistą yra neetiška. Kitas posakis byloja, kad žurnalistika yra gyvenimo būdas – manau, jis yra labai teisingas.
Ar galvojate, kur būtų pasukęs jūsų profesinis kelias, jei jame nebūtų žurnalistikos?
Planavau stoti į istorijos mokslus. Visuomet labai domėjausi istorija ir dabar domiuosi. Esu toks nesistemingas istorijos mėgėjas: įdomu tai, kas įdomu, perskaitau, o po to pamirštu… 1988 metais, kai grįžau iš kariuomenės, norėjau stoti į istoriją, bet jau buvo prasidėjęs Sąjūdis, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Per vieną naktį pakeičiau sprendimą – stojau į žurnalistiką ir iki šiol nesigailiu.
Dar viena jūsų veikla – vedate protmūšius. Kaip kilo tokia idėja?
Protmūšis – labai rimtas darbas, kuris atima daug laiko, bet labai patinka. Tai atsirado visai atsitiktinai – draugas pasiūlė pravesti vieną turą šiame žaidime. Žinojau, kad Vilniuje tokie dalykai vyksta, bet niekada nebuvau sudalyvavęs. Iš pradžių nuėjau pažiūrėti, pabandžiau, „užkabino“ ir taip negaliu mesti jau du metus. Dviguba nauda: daug sužino ne tik tie, kurie ateina žaisti, bet, ieškodamas medžiagos klausimams, ir aš pats.
Taip pat esate sporto komentatorius…
Visko yra buvę – net šachmatus esu komentavęs. Kai augau, sportas visiems vaikinams buvo tiesiog įaugęs į kraują. Aš pats – buvęs sportininkas, rankininkas, daug metų mėgėjiškai žaidžiu futbolą, bandžiau ledo ritulį… Sportas taip ir likęs širdy: nors daug kartų bandžiau nuo jo pabėgti, bet jis mane vis tiek kažkaip atgal įtraukia.
Kokios sporto šakos niekada nesiryžtumėte komentuoti?
Nepatiktų komentuoti krepšinio varžybų. Esu kažkada tai daręs, bet man „nelimpa“. Pačiam smagiausia komentuoti rankinį, nes išmanau jo subtilybes, puikiai žinau taisykles. Turbūt kiekvienas komentatorius turi savo arkliuką – man rankinis liejasi laisvai (šypsosi).
Apie draugus…
Kokią vietą jūsų gyvenime užima draugai?
Geriausias draugas ir taip aiškus – su juo keliaujame, nesipykstame. O šiaip yra mūsų draugų kompanija, kuri, iš esmės, daug metų nesikeičia. Būna, jog kartais dėl daugybės veiklos susitinkame kad ir po pusmečio, bet atrodo, kad matėmės vakar. Tai – laiko ir įvairių nuotykių patikrinti žmonės. Aišku, lyginant prieš dešimtmetį ir šiandien, dabar visi mažiau bendraujame, nes esame pasinėrę į savo veiklas, savo gyvenimus.
Jei neklystu, daugelis jūsų draugų yra jaunesni už jus. Ar tai netrukdo?
Aš ir Rolandas Skaisgirys turime pravardę „dieduškos“, nes kompanijoje esame vyriausi. Visgi manau, kad „dieduškos“ kartais būna daugiau velnių priėdę nei ne „dieduškos“ (šypsosi).
Pritariate teiginiui, kad tikra draugystė – tik tarp vyrų?
Ne, nemanau. Mano aplinkoje moterys yra moterys, o vyrai yra vyrai – visokie feminizmai ir panašūs dalykai man nėra įdomūs.
Visgi moterų į keliones neiimat…
Na, toks planas, bet, pavyzdžiui, mano žmona su draugėmis pati tokiu pat būdu važinėja. Kita vertus, mūsų kelionėse visokių dalykų būna, nesinori, kad žmona ar dukra tą patį patirtų.
Apie šeimą…
O vaikai neprašo, kad pasiimtumėte drauge į keliones?
Dukra visą laiką prašo ir juokais pyksta, kad aš jos neimu. Galbūt kada nors, kai jau pasensiu, kartu važiuosime tais pačiais keliais. Visgi dabar mes ne tik keliaujame, bet tuo metu ir daug dirbame – neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų suderinti.
Dukra Augustė vedė laidą, filmavosi televizijos seriale. Ar nebandėte jos nuo to atkalbėti?
Mes kalbėjomės, kas jos laukia, jei ji pateks į televiziją. Pasakiau, kad apsvarstytų, ko nori, ar tikrai su tuo susidoros. Manau, ji labai šauniai susitvarkė. Ar Augustė sieja savo ateitį su televizija? Dabar jai tas pereinamasis laikotarpis, kai sprendžia, ką gyvenime nori daryti, o aš stengiuosi per daug nesikišti, nedaryti įtakos: nei manęs tėvai spaudė, nei aš ruošiuosi ją spausti, nes kiekvienas turime savo galvą.
Džiaugtumėtės, jei vaikai sektų jūsų pėdomis?
Tai – jų kelias. Man svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi.
Apie Lietuvą…
Ar nekilo mintis, jog norite gyventi kokioje nors kitoje šalyje? Juk aplankėte tikrai daug nuostabių kraštų…
Ne. Visuomet stengiuosi akcentuoti, kokiame puikiame krašte mes gyvename. Lietuva – tikrai nuostabus mūsų planetos kampelis: ir pagal gamtines sąlygas, ir pagal kraštovaizdį, ir žmonės čia normalūs (tik niuzgėt mėgsta – matyt, turi praeiti kažkiek laiko, kol išnyks tas sovietizmas). Man čia labai gera, esu laimingas, Lietuvoje man nieko netrūksta. Vienas gražiausių visų kelionių momentų yra grįžimas namo: pažiūri šviežiomis akimis į savo šalį, į savo aplinką, džiaugiesi, kaip čia ramu, tylu, kokie čia juokingi skandalai, kokios, sakyčiau, menkos problemos.
Matot šviesią Lietuvos ateitį?
Kaip kažkas yra pasakęs – tikiuosi, čia bus taip pat nuobodu gyventi kaip Skandinavijoje (šypsosi).
Laikot save Lietuvos patriotu?
Tikrai taip, visuomet.
