Silvija Gaškaitė
Kai dangus atima žemę, apsunkusios kojos praranda savo prasmę, bet lyg mistinei būtybei (o aš ne ji) man nereikia sparnų.
Egoistiškai trūksta dienų, kad gyvenčiau tuo, kas nusileidžia iš Paukščių Takų žvaigždynų ir galaktikų. Nes vien takų jau maža, bet patenkintas tik viduje gyvenantis mažasis vizualikas – net mažiausi teleskopai sukurs iliuziją iš dulkių, kurios neliečia veido.
Keistuose šiukšlynuose garuoja nuodydamos pasaulį išmatos, kas žino, kiek paslapčių jos surinkusios ir kokius intymių laukų riboženklius kuria. Gal vien tai kas buvo saldu vadinama nuodėme – tuomet jos čia nėra tikriausiai, jau atsikratė per tris paras nuo tada, kai atsėlino žinojimas…
Kiekvienas šiukšlynas turi savo sargą – utelėtą ubagą. Visų apleistą, o paties labiausiai. Bet gi kas nutiktų, jei tas kepurėtas valkata su palaikiais rūbeliais, kasdien vis labiau nusidėvinčiais, staiga dingtų? Greičiausiai liktum vienas savo šiukšlyne, o tvaike paskendusiose prieigose suvoktum tuštumą, kuri nuolatos, net labiausiai įgrisusioje gyvenimo rutinoje braunasi gaudydama dėmesį; ji perlipa galvas tų, kurie kažką reiškia.
Nes net ir būdamas vienas laukymėje, tokioje atviroje, kad nuo vieno horizonto matosi kitas horizontas, turi teisę sakyti tik tai, jog šioje laukymėje nieko nėra. Tokiu atveju patį save įvardijant kaip nieką. O kažkas juk turi stovėti toje laukymėje, kad tai pasakytų.
Todėl tas laukas ar kitas pievos gabalas, kaip prieangis į šiukšlių pasaulį, yra ta vieta, kurioje susijungiama su tuštuma. Nes kiekviena tuštuma – tai kaskart vis kitas fizinis kūnas.
Viena iš tų tuštumų man kartais begėdiškai šypso.
Egoistiškai reikia naktų, kurios neužmerkia sielos, ir išsiviepęs, palaimintas grubios puošybos vilties-nevilties portikas pasitinka pakeliui į šventyklą. Baltas marmuras kartais slepiasi po baltu tinku, kuris dūla ir smulkučiais miltukais pabyra sakralume. Dieviškume. Tie milteliai ištrina gyvybiškai svarbias funkcijas ir lieka kaskart vis kitoks, o kitoks nes neišvengiamai viena para ar savaite ilgesnis, košmaras. Lauki ir bijai bijai, kad sulauksi. Tik štai kai laukiama ištisai (bet tas laukimas ir tegyvena toje vienintelėje šventykloje, statytoje jo garbei Didenybei Tarsi Mėnulis), prarandami sparnai. Į milijoninių laiptelių kalną žvelgia dvi ilgablakstienės neapykantos. Ir žvelgs tiek iki tada, kai Jauno mėnulio įvaizdį pakeis pilnatis.
Bemiegėse naktyse šildau mintis šalto dangaus kūno švytėjime.
Gimęs bejėgiškumas ugdo meilę gyvenimui ir paieškoms to, kas turi būti kaip vienas pasaulis, natūralus ir beskiltis obuolys, glėbys glėbyje dvigulėje lovoje. To, kas virsta pykčiu dėl kalto dangaus, atėmusio žemę.
Žvaigždės rodo kelius. O jose – mirusių sielos.
