Salomėja Lubytė
„Ir čia reikia matyti tik trapeciją su savo vidurine linija. Per čia einančią ir va, kažkur čia, susikertančią… Ji lygiagreti trapecijos pagrindams“ ir bla bla bla…
Dabar saulės spinduliai matematikos kabinete krenta daugmaž 50◦ kampu. Ir tikrai, tarpusavyje jie nėra lygiagretūs. Bet kam tai gali rūpėti? Svarbu, kad ji šviečia…
Jaučiu artėjantį pavasarį. Jaučiu jau šildančią saulę. Ji tviska. Visur. Ji lydi mane. Kažkur toli nuo čia. Toli nuo pačios savęs. Kažkur į svajones. Kur šviesa ir šiluma. Kur nuolat skamba paukščių muzika. Skirta tau. Skirta man…
O tu girdi, klausaisi ir jauti…
Spurda širdis, o tu lauki… Svajoji… Tiki…
Tik tada sugrįžtu.
Išgirstu: „Dar bus klausimų?“ Nejau kažką praleidau?
Ir pati sau nusišypsau.
