Technologijos.lt
Žvelgiant į šią vešinčią augalų masę milžiniško butelio viduje, galima pamanyti, kad jo savininkas Davidas Latimeris yra genialus sodininkas. Tačiau tiesa ta, kad 53-ejus metus butelyje tarpstančiam sodui jis skyrė begėdiškai mažai laiko: paskutinį kartą butelyje augančius augalus jis laistė, kai JAV Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Richardas Nixonas.
Pastaruosius 40 metų butelis yra aklinai uždaras – jo vidus absoliučiai izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Tačiau viduje – komelininių šeimos augalų tradeskantijų (lot. Tradescantia) džiunglės.
„Šitas butelis stovi už poros metrų nuo lango, tad gauna ne kažin kiek saulės šviesos, – pasakoja 80-metis uždaros oranžerijos savininkas D. Latimeris. – Kadangi augalas lenkiasi į šviesos pusę, indą kas kažkiek laiko tenka sukioti. Tačiau tradeskantija yra chrestomatinis priežiūros nereikalaujančio augalo pavyzdys. Niekada šio augalo negenėjau – jis išsikerojo tiek, kiek leido indo sienelės.“
Butelyje įkurdintas sodas susikūrė nuosavą miniatiūrinę ekosistemą. Nors ji ir yra atkirsta nuo išorinio pasaulio (išskyrus šviesos spindulius ir temperatūrinį poveikį), ją sudarantys augalai ir toliau absorbuoja šviesą, todėl jų ląstelėse gali vykti gyvybiškai svarbūs fotosintezės procesai, kurių metu augalai šviesą paverčia į jiems reikalingą energiją.
Fotosintezės metu išskiriamas deguonis, augalą supantis oras prisipildo drėgmės. Besikaupianti drėgmė iš butelio niekur nedingsta – ji „išlyja“ atgal ant augalo. Tradeskantijų numesti lapeliai butelio dugne trūnija ir išskiria augalams (fotosintezės procesui) būtiną anglies dvideginį. Be to, pūvantys lapeliai virsta puikia trąša augalo šaknims.
Įveisti štai tokį stiklinį sodą D. Latimeris sugalvojo 1960-ųjų Šv. Velykų sekmadienį.
„Maždaug tada chemijos pramonė pradėjo transportuoti savo produkciją plastikinėje taroje, o prekyboje teberiogsojo mažai kam bereikalingos stiklinės taros. Sodai buteliuose – truputį beprotiška idėja, – sutinka britas, – bet man labai magėjo sužinoti, kas bus, jei viską sukiši į butelį.“
>
Į išplautą dešimties galonų (maždaug 40 litrų) tūrio sferinį stiklo butelį, kuriame kadaise buvo laikoma sieros rūgštis, jis įbėrė truputį komposto, o jame atsargiai (naudodamasis viela) pasodino augalo sodinukus ir juos paliejo ketvirčiu pintos (mažiau nei 200 ml) vandens. Antrą sykį savo „sodą“ D. Latimeris palaistė tik po 12 metų, 1972 m. Po to butelį jis užsandarino ir nuo tada nė sykio nelaistė.
Apie jo triuką pasaulis sužinojo, kai D. Latimeris į „BBC Radio 4“ laidą sodo mėgėjams jis nusiuntė nuotrauką su savo „augintiniu“.
„Tai – nuostabus pavyzdys, iliustruojantis, kaip augalai sugeba savarankiškai išgyventi… – tvirtina sodų dizaineris ir TV laidų vedėjas Chrisas Beardshawas. – Tai – tobulas gyvenimo cikliškumas. Būtent todėl NASA taip domėjosi augalų nuskraidinimu į kosmosą. Augalai yra puikūs oro filtrai, nepriekaištingai išvalantys orą, tad kosminė stotis gali tapti savarankiška sistema. Vienintelis išorinis energijos šaltinis, būtinas tokiai sistemai – šviesa. Visu kitu apsirūpinama savaime. Tai fantastiška.“
Tiesa, sodininkas Bobas Flowerdewas sodu butelyje žavėjosi ne taip entuziastingai.
„Gal tai ir nuostabu, bet tik ne man – ačiū, – kategoriškai pareiškė sodininkas. – Nematau prasmės. Man augalą reikia užuosti, justi jo skonį ir aromatą.“
D. Latimeris neprieštarauja, kad sodas butelyje yra „neįtikėtinai nuobodus užsiėmimas, kai nieko nereikia daryti“, tačiau jam tebėra smalsu, kiek ilgai augalas šitaip išgyvens. Garbaus amžiaus vyriškis tikisi, kad jam išėjus anapilin, augalus prižiūrės jo vaikai. Jei šie nepanorės, augalus D. Latimeris paliks Karališkajai sodininkystės bendrijai (angl. Royal Horticultural Society).
.jpg){kind=small}
