Rimti užmojai: atstovas Lietuvos žiniasklaidai Europos Parlamente (interviu su R. Pogoreliu)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

Politologijos mokslų studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau Kembridže, Vidurio Europos universitete Budapešte, Esekso universitete Jungtinėje Karalystėje bei politikos tyrinėtojo darbas Belgijos Lioveno universitete, – retas galėtų pasigirti tokia patirtimi ir išsilavinimu kaip šiandieninis rubrikos „Rinkis profesiją“ herojus Robertas Pogorelis. Po sėkmingai įveiktos atrankos ne vienerius metus dirbęs Europos Parlamente Briuselyje, 2011-aisiais Robertas grįžo į Vilnių ir nuo tol darbuojasi Europos Parlamento Informacijos biure Lietuvoje. Itin komunikabilus, visuomet gerai nusiteikęs ir juokauti nevengiantis pašnekovas – Europos Parlamento ryšių su Lietuvos žiniasklaida administratorius. Pokalbis apie rimtą darbą komunikacijos srityje – (ne) visai rimtai.

Tavo pareigos skamba tikrai rimtai – ar, kaip žmogus, taip pat privalai būti labai solidus ir rimtas?

Pareigos, žinoma, įpareigoja, bet darbe visų pirma stengiuos būti atsakingas ir sąžiningas. Rimtas esu tuo atžvilgiu, jog rimtai vertinu savo darbą ir man patikėtą atsakomybę. O bendraudamas su žmonėmis tikrai nevengiu pajuokauti ar nusišypsoti. Nesistengiu dirbtinai kurti solidumo įvaizdžio – nemanau, kad tai turi prasmę.

Kokio išsilavinimo, asmeninių savybių reikia, norint tapti viešųjų ryšių atstovu/atstovu žiniasklaidai?

Reikia gerai išmanyti savo sritį (mano atveju – politiką). Taip pat svarbu mokėti gerai komunikuoti raštu ir žodžiu. Tai reiškia – mokėti kalbų (bent jau pagrindines), išmanyti gramatiką ir stilistiką, sugebėti tiksliai parašyti gerą tekstą, taip pat mėgti bendrauti, aiškiai reikšti mintis, mokėti išklausyti ir vesti pokalbį. Kitos būtinos savybės – iniciatyvumas ir gebėjimas greitai reaguoti į įvykius. Kai mane pasiekia įdomi informacija, stengiuosi kuo greičiau ją pateikti žurnalistams jiems patogia forma. Geras komunikatorius turi tai daryti ne tik gavęs nurodymą, bet ir savo iniciatyva, neretai aukodamas ir dalį laisvalaikio.

Kodėl pasirinkai darbą komunikacijos srityje?

Nuo vaikystės domėjausi ne tik politika, bet ir žiniasklaida, todėl tikslingai siekiau tokio darbo, kuris leistų susieti abi sritis. Be to, man visada patiko bendrauti.

Ką veikia viešųjų ryšių atstovas/atstovas žiniasklaidai? Kokios tavo atsakomybės? Juk dar daug kam tai atrodo gana mistiška profesija…

Rašau pranešimus spaudai, teikiu informaciją žurnalistams siekdamas Lietuvoje viešinti Europos Parlamento veiklą. Organizuoju seminarus ir mokomuosius vizitus esamiems ir būsimiems žurnalistams. Padedu žurnalistams susisiekti su Europos Parlamento nariais. Patariu žurnalistams ES ir Europos Parlamento temomis, atsakau į jų užklausas. Rengiu Lietuvos žiniasklaidos turinio apžvalgas. Prisidedu prie Informacijos biuro veiklos dalyvaudamas jo renginiuose.

Jei neklystu, darbo reikalais tenka nemažai keliauti. Tavo akimis, tai – pliusas ar minusas?

Darbo reikalais dažniausiai keliauju į Strasbūrą, kur kas mėnesį vyksta Europos Parlamento sesijos, ir į Briuselį, kur yra daugiausia Parlamento veiklos. Keliauti man patinka, todėl kiekvieną kelionę vertinu kaip privalumą ir norėčiau jų gerokai daugiau. Šiuo metu daugiausia keliauju laisvalaikiu, nors jis ir labai ribotas.

Kas labiausiai žavi tavo darbe?

Žaviausia mano darbo dalis yra bendravimas – su žurnalistais, studentais, moksleiviais, renginių dalyviais… Smagu dirbti tarptautinėje aplinkoje, jausti, kuo gyvena kitos ES šalys ir jų žmonės. Taip pat labai malonu matyti savo darbo rezultatą –apie Europos Parlamentą Lietuvoje rašoma ir kalbama vis dažniau, iš dalies tai nulemia ir mano bei kolegų pastangos. Smagu matyti tavo rašytą tekstą publikuotą žiniasklaidoje, nes ji įvertino tavo informaciją kaip svarbią ir kokybiškai parengtą.

Kam rekomenduotum rinktis šią profesiją?

Visiems, kurie mėgsta bendrauti, moka kalbėti ir rašyti, turi iniciatyvos ir yra greitos reakcijos. Kitas dalykas – svarbu, kad tavo įmonės ar organizacijos tikslai sutaptų su tavo paties pažiūromis. Aš gerai jaučiuosi dirbdamas Europos Parlamentui, nes nuoširdžiai remiu tvirtos Europos Sąjungos idėją. Jei būčiau euroskeptikas – tokio darbo dirbti nenorėčiau. Vis dėlto ir dabar turiu daryti kompromisų. Pavyzdžiui, net ir turėdamas pasaulinio lygio politologinį išsilavinimą, negaliu viešojoje erdvėje laisvai komentuoti Lietuvos politikos, nes tai kirstųsi su darbu, kuris įpareigoja būti neutraliam. Nepaisant to, savo darbe matau daugiau pliusų negu minusų.

Jei ne Europos Parlamentas, ką dar norėtum veikti?

Kadangi mėgstu keliauti ir organizuoti keliones, turbūt bučiau kelionių organizatorius. Arba kelionių žurnalistas.