Karolis Vyšniauskas
Nuotr. H&M
Mylintiems muziką, 2013-ieji yra dėkingi: muzikos kiekis ir jos pasiekiamumas dabar yra didesnis nei bet kada istorijoje. Tik problema, kad pačios muzikos vertė nukrito iki maždaug tiek, kiek kainuoja dainos klipo peržiūra „YouTube“ – nulio. Tuomet kaip šiame versle uždirbami pinigai?
Iki interneto viskas buvo paprasta: suburk grupę, įrašyk albumą, parduok jį už brangiau nei pagaminai ir judėk toliau. Kad šis modelis žlunga greičiau nei galėjome tikėtis, mums dar kartą priminė HMV – 91-erius metus veikęs pasaulinis muzikos įrašų prekybos tinklas sausio viduryje atsidūrė ties bankroto riba. 4 500 darbuotojų ir 270-ies parduotuvių likimas dabar (straipsnis rašytas sausio pabaigoje – K.V.) priklauso tik nuo kelių didžiųjų įrašų kompanijų, kurios švelnina bendradarbiavimo su HMV sąlygas, nes nenori savo išleistų albumų pardavinėti prekybos centruose.
Vien per praėjusius metus JAV parduotų muzikos CD skaičius sumažėjo 20 mln. vienetų. Žinoma, vis daugiau muzikos nusiperkama internetu, tačiau online pardavimai svarstyklių toli gražu neišlygina. Skaičiuojama, kad per dešimtmetį bendra Jungtinės Karalystės – didžiausios Europos muzikos rinkos – muzikos industrijos vertė nuo 1,2 mlrd. svarų susitraukė iki 795 mln.
Jei, kaip įprasta, dėl situacijos pradėsime kaltinti piratavimą, būsime teisūs tik iš dalies. Nors muzikos įrašai iš torentų vis dar pumpuojami visu greičiu, „YouTube“ ir kiti legalūs (!) muzikos klausymosi servisai, tokie kaip „Spotify“ ar „Pandora“ (Lietuvoje kol kas neveikia nė vienas jų), muzikantams yra ne ką draugiškesni.
Damon Krakowski iš dueto „Damon & Naomi“ suskaičiavo: jo jaunystės grupės „Galaxie 500“ daina „Tugboat“ per pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį „Spotify“ sistemoje buvo perklausyta beveik 6 tūkst. kartų. Visiems trims grupės nariams už tai sumokėta… 1,05 dolerio. Po 35 centus kiekvienam.
„Spotify“ mėnesinė prenumerata kainuoja 9,99 dolerio. Už šią sumą naudotojas gauna klausytis paruoštos muzikos kolekciją, didesnę nei sukaupta bet kurio iš mūsų kompiuteriuose. Visas šis archyvas – legalus, tačiau muzikantams pajamų beveik neatnešantis.
Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad „seniau buvo geriau“. Anksčiau muzikantai buvo dar didesni industrijos įkaitai, mat didžiąją dalį jų įrašų atneštų pajamų pasiimdavo leidėjai ir pardavėjai. Grupės ant jų pykdavo, bet dažnai nieko negalėdavo padaryti. Leisti ir platinti fizinius albumus savo jėgomis buvo ne kiekvieno kišenei. Internetas muzikos leidybą padarė atvirą visiems ir ačiū jam už tai.
Tačiau iš įrašų pardavimo nebeuždirbamus pinigus industrija vis tiek turi kompensuoti. Kaip tai daroma? Durkime pirštu į bet kurį žinomesnį scenos vardą ir pamatysime, kad jis jau yra pasirašęs reklamos sutartį su bent viena didele, dažnai su muzika nieko bendra neturinčia kompanija ir vis daugiau dėmesio skiria ne dainų kūrybai, o savo atributikai (merchandise).
 |
 |
Tarptautinio masto grupėms turėti savo vardo marškinėlius ar puodelius yra taip pat įprasta, kaip krepšinio komandai pardavinėti sirgalių šalikus. Tačiau niekada anksčiau atributika nebuvo tokia gausi, įvairi ir reikšminga muzikanto pajamoms, kaip dabar. „One Direction“ vaikinai siūlo savo vardo dantų pastą ir šepetėlį, Usheris – kreditinę kortelę, „Franz Ferdinand“ – kelnaites, „Rammstein“ – vibratorių rinkinį, „Metallica“ – …„Monopolį“. Netgi pankroko simboliai „Sex Pistols“ yra sėkmingai komercializuoti: už jų vardo kvepalus su Britanijos karalienės portretu – 85 doleriai.
.jpg) |
 |
Kalbant apie muzikantus, kaip prekės ženklo veidus, nueita dar toliau. Pavyzdžiui pernai žaibiškai išgarsėjusi, o šiemet ir į Vilnių užsuksianti JAV dainininkė Lana Del Rey jau yra „Jaguar“ automobilių, H&M drabužių ir „Mulberry“ rankinių veidas. Nuo Varšuvos iki Londono, kur tik rasi H&M parduotuves, ten į tave žiūrės Lana, pasipuošusi rožiniu megztiniu. Kontraktą vainikavo specialiai šiai reklamos kampanijai sukurtas jos koveris dainai „Blue Velvet“. Jo klipe dainininkė vilki tuo pačiu megztiniu, o pabaigoje ekrane atsiranda didelės raudonos raidės H ir M.
Žinoma, popkultūros žvaigždžių dalyvavimas reklamose taip pat nėra jokia naujiena. Tačiau pasikeitė santykis tarp komercijos ir muzikos. Dar prieš penkmetį daugelis muzikantų galėjo rinktis, su kokiu prekės ženklu jiems pasirašyti kontraktą, o gal jo visai nepasirašyti, nenorint, kad dalis gerbėjų vėliau apšauktų „parsidavėliais“ (sell out). Dabar vis dažniau lemiamą žodį taria būtent verslininkai, norintys, kad jų veidus reklamuotų publikos mylimas muzikantas. Stambūs prekės ženklai žino, kad muzikantams jų pinigai tampa ne priedu, bet būtinybe, ir tuo naudojasi.
Štai, net ir palyginti labai sėkmingas JAV reperis Ne-Yo taip suartėjo su romo „Malibu“ gamintojais, kad, šiems į rinką išleidžiant naują gėrimo rūšį „Malibu Red“, muzikantas išleido albumą, pavadintą „Red“, ir į jį įtraukė apie šį gėrimą parašytą dainą.
„Ar nėra truputį keista rašyti dainą apie romą?“, – žurnalo „Esquire“ žurnalistas klausė Ne-Yo po to, kai šis surengė koncertą „Malibu Red“ pasirodymo rinkoje proga. „Į šią dainą žiūriu kaip ir į bet kurią kitą“, – jokios problemos nematė muzikantas.
Skamba groteskiškai, bet tokia yra tarptautinio muzikos verslo realybė šiandien. Muzikanto, kaip nepriklausomo, savo gerbėjams atsidavusio menininko įvaizdžiui čia vietos nebedaug. Kas toliau? Ar sulauksime albumų, kuriuose Carley Rae Jepsen dainuos apie tai, kaip ji mėgsta „Samsung“ telefonus, tad call me maybe?
Turbūt ne, nes klausytojai irgi turi tolerancijos ribą, ką gražiai iliustravo fiasko pasibaigęs britų merginų grupės „Girls Aloud“ vokalistės kontraktas su „Tesco“ – britišku „Maximos“ atitikmeniu. Muzikanto vardo susiejimas su prekybos centru ribą peržengė. Su drabužių reklama – kodėl gi ne. Taip, mes suprantame, kad „Blue Velvet“ Lana Del Rey įrašė iš reikalo. Bet tas megztinis jai tikrai tinka.
Lietuvoje daugelis aukščiau aprašytų muzikos verslo tendencijų negalioja dėl paprastos priežasties: mes neturime tarptautinio masto žvaigždžių. Tačiau noras iš savo mylimos muzikos bent jau pragyventi visur yra toks pat didelis ir taip pat sunkiai pasiekiamas. Du skirtingų kartų muzikantai – 18 metų scenoje esantis grupės „Biplan“ gitaristas Olegas Sejevas ir tik pernai sužibėjęs Beissoul – dalijasi savo mintimis apie muziką ir pinigus.
Olegas iš „Biplan“: „Iš pradžių koncertų organizatoriai atsiskaitydavo alumi“
„Biplan“ yra viena tų retų gyvai grojančių Lietuvos grupių, kurios nariai gali gyventi vien iš muzikos. Kaip jums pavyko tai pasiekti?
Jokių receptų neturime. Visuomet kūrėme tai, kas mums patiko, bet nuo pat pirmo albumo įrašų galvojome apie klausytoją. Kiekviename mūsų albume būdavo viena kita daina, jei ne šimtaprocentinis, tai bent jau šioks toks hitas. O žmonėms to reikia – mes visi mėgstame hitukus.
Kiek metų prireikė, kad galėtumėte mesti kitus darbus ir koncentruotis tik į muziką?
Tik pradėję groti jokių pinigų nematėme – koncertų organizatoriai atsiskaitydavo alumi, kartais nepasikuklindavo įteikti ir su pasibaigusiu galiojimo laiku. Buvome labai jauni, pinigų daug ir nereikėjo. Vieni grupės nariai turėjo kitą darbą, kiti – ne. Aš šiek tiek laiko dirbau „McDonald’s“ restorane, bet neilgai.
Tuo metu jau įrašinėjome albumą „Braškės“ (išleistas 1998 m. – K.V.), ir aš pajaučiau, kad jį išleidus, viskas bus kitaip. Net nesulaukęs relizo palikau tą darbą. Ir buvau teisus – viskas pasikeitė. Nuo to laiko už koncertus su mumis atsiskaito ne alumi, o pinigais. Net gi ir iš to albumo leidybos pavyko gauti apvalesnę pinigų sumelę.
Kaip manai, kodėl daugeliui šiandienos Lietuvos grupių nepavyksta užsidirbti iš savo muzikos?
Dabar nemažai grupių per mažai dėmesio skiria pačiai dainai. Daug dėmesio stiliukui, o štai pačiai dainai – ne. Sostinėje tai praeina, na, nes stiliukas geras, skamba madingai, visai „nelietuviškai“, vaikinai gražūs. Tačiau kuo toliau nuo sostinės, tuo sunkiau. Ten jau reikia kažko daugiau nei madingi dalykėliai. Manau, kad tai ir gali būti klaida: žiūrima labai siaurai, tik į didmiesčio gyventoją.
Beissoul: „Iš tiesų, Lietuvoje naudingiausia būtų perdainuoti kitų atlikėjų kūrinius“
2012-aisiais labai išpopuliarėjai –vien „Beissoul“ „YouTube“ kanalas jau turi per 260 tūkst. peržiūrų. Vis dėlto ar pavyksta tai paversti pinigais?
Taip, iš tiesų, 2012-uosius galima laikyti mano oficialaus atsiradimo muzikos pasaulyje metais. Per juos įvyko daugybė tikėtų ir netikėtų dalykų, įgijau gerbėjų ratą, kuris su kiekviena diena vis labiau plečiasi. Kartu su savo muzikiniu kolega Einiumi kuriame naujus darbus ir judame pirmyn.
Kalbant apie klipų peržiūras internete, jų gali būti daug, tačiau į tavo koncertus ateis tik tie, kuriems tu iš tiesų būsi visapusiškai įdomus. Todėl šio dalyko nuspėti neįmanoma. Tiesiog koncertuoji ir viskas įvyksta savaime.
Šiuo metu daugiausia materialinės naudos gali gauti būtent iš koncertų, nes muzikos sklaida internetu plinta žaibiškai. Manau, kad geriau leisti jai lietis sava vaga ir prie to netgi prisidėti pačiam, nes jei kovosi, vis tiek pralaimėsi.
Jei ne paslaptis, papasakok apie koncertų finansinius užkulisius.
Tu gauni pinigų už parduotus bilietus į koncertą arba gauni konkretų pasiūlymą iš užsakovo ir tuomet suma būna sutartinė. Sumos dydis priklauso nuo daugelio dalykų: vietos, kurioje koncertuoji, žmonių skaičiaus ir t. t .Vidutiniškai – nuo 1,5 iki 2–3 tūkst. litų. Tačiau derėtų nepamiršti, kad į šią sumą įeina daugybė dalykų, už kuriuos reikia susimokėti: salės nuoma, kuro išlaidos, garsas, šviesos projekcijos. Šie pinigai atitenka ne vienam ir ne dviem žmonėms, o visai komandai.
Vis pastebimesnė dalis muzikantų Lietuvoje eina lengvesniu keliu: užuot koncertuodami su savo dainomis, jie rengia „Tribute to…“ koncertus. Ar nesusigundysi to padaryti ir tu?
Iš tiesų Lietuvoje naudingiausia būtų perdainuoti kitų, jau žinomų atlikėjų kūrinius. Tačiau mums su Einiumi žymiai mieliau ir maloniau su žmonėmis dalytis savo kūryba. Kai imiesi tribute‘ų, tavo tikslas aiškus: pinigai, pinigai, pinigai prisidengiant kilniu tikslu perdainuoti mylimo atlikėjo kūrinius. Mūsų atveju viskas kitaip – mes augame kartu su mūsų klausytoju, darome tai labai kryptingai. Bėgant laikui ateis ir visiška pilnatvė.
Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema ♥ už $, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Meilėje už pinigus svarbiausia – ne pinigai
„Mother eleganza“ – gyvas fightinis beandukas
Pašnekovas, neatsakęs nė į vieną klausimą
Ch. Bukowski’o knygnešiai. Per skambus pavadinimas?
Kaip užsidirbti iš tinklaraščio rašymo?
Kai privatu tampa atvira – keršto pornografija
E. Jansas: „Skurdas nebekuria menininkui romantiko auros“
Erotinių filmų Top 7