Ketvirtadienio liaudies pasaka: rusas Ivanas, caraitė, slibinas ir moralas nemeluoti

Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka - rusų liaudies pasaka Stebuklingos uogos. Sutiksite daug iš vaikystės pažįstamų personažų ir viskas nesibaigs, o tik prasidės, nugalėjus slibiną ir susituokus su caraite. Svarbiausia - moralas, pamokantis sąžiningumo ir žodžio laikymosi.


Už devynių jurų, už devynių marių gyveno caras ir carienė. Jiems augo duktė gražuolė. Tėvas motina nebesižinojo nė kaip mylėti ją ir saugojo it akies vyzdį.

Šit vieną kartą atplaukė į tą miestą svetimos šalies laivas. Subėgo žmonės į uostą. O laivo šeimininkas, didelis pirklys, ėmė rodyti visokias retenybes, negirdėtus daiktus, kokių niekas nebuvo matęs tame mieste. Nuėjo gandas per miestą apie užjūrio pirklį. Pasiekė tas gandas ir caraitės rūmus. Užėjo jai noras bent viena akute dirstelėti į užjūrių keistybes. Ėmė prašytis tėvų:

— Leiskit mane į miestą, pasižiūrėti užjūrių laivo!

Caras ir carienė ją leido, auklėms ir nešiotėms griežčių griežčiausiai prisakė:

— Saugokite caraitę! Jeigu kas jai atsitiks, jūs už ją atsakote.

Išėjo caraitė su auklėmis, nešiotėmis ir mergomis kambarinėmis. Tik nuėjo į uostą, tuoj pasitiko jas patsai užjūrių pirklys ir sako:

— Gražiausioji caraite, užeik į mano laivą. Ten aš turiu tokį katiną, kur moka dainas dainuoti ir pasakas sekti; turiu kankles, kur pačios kankliuoja, ir staltiesę, kur pati apsidengia. Niekam tų retenybių nerodžiau, tau laikiau.

Ir norėtųsi eiti, ir baugu caraitei, o pirklys neatlyždamas vadina:

— Kas tik tau patiks, viską liepsiu į rūmus nunešti, padovanosiu tau.

Nebeatsilaikė caraitė. Liepė auklėms, nešiotėms ir mergoms kambarinėms ant krantinės palaukti, o ji pati su pirkliu įlipo į laivą. Nuvedė ją šeimininkas į prabangią kajutę.

— Pasėdėk čia, gražiausioji caraite, o aš eisiu visų tų neregėtų daiktų atnešti.

Išėjo ant denio, duris užrakino ir sukomandavo:

— Išplaukti!

O laive tik to įsakymo ir laukė.

Greit pakėlė visas bures — ir išlėkė laivas į jūrą.

Auklės, nešiotės ir mergos kambarinės sukėlė riksmą, puldinėja po krantinę, rauda, o laivas tik plaukia ir plaukia tolyn.

Davė žinią į rūmus. Greit atvažiavo į uostą caras su cariene, o laivo jau nė nebesimato. Ką daryti?

Carienė galuojasi, o caras liepė visas aukles, nešiotės ir mergas kambarines suimti. Paskui liepė paskelbti:

— Kas suieškos caraitę, tam ją atiduosiu už pačią ir pusę karalystės užrašysiu, o po mano galvos jam visa karalystė atiteks.

Daug susirado norinčių. Ieškojo po visą pasaulį — ir niekur nerado.

O tame mieste kareiviavo Ivanas, valstiečio sūnus. Priėjo laikas jam tarnybą eiti, caro draustinį sodą saugoti. Stovi kareivis po medžiu, nemiega. Per patį vidurnaktį atskrido du varnai. Sutūpė į tą medį, po kuriuo kareivis stovėjo, ir prašneko žmogaus balsu. Vienas varnas sako:

— Šios žemės carui dingo vienintelė duktė. Treji metai ieško — neranda.

Kitas jam atsako:

Ė, nedidelis čia daiktas. Jei kas plauktų jūra visą dieną, tai patektų į Didžiažmogio karalystę. Jis pagrobė caraitę ir laiko savo rūmuose. Nori ją išleisti už savo sūnėno, Slibino Gorynyčiaus. Rasti caraitę visiškai lengva, tiktai gyvas iš ten tai nebeišeisi. Niekas neįstengs nugalėti Didžiažmogio.

Ne,— tarė pirmasis varnas,— atsiras galybė ir Didžiažmogiui nugalėti. Yra jūrų vandenyne sala, tai toje saloje du giriniai gyvena. Trisdešimt metų jie draskosi, niekaip negali pasidalinti kalavijo kirtiklio, kuris patsai kerta. Kas atsirastų drąsus ir narsus, kad paimtų iš jų tą kalaviją kirtiklį, tai lengvai galėtų Didžiažmogį priveikti.

Ir nuskrido sau varnai.

Ivanas kareivis ilgai negalvojo. Kai tik priėjo laikas pasikeisti sargybiniams, tuoj jis nuėjo rūmus. Caras klausia:

— Ko atėjai, kareivi?

Išleisk mane, didenybe, eisiu caraitės ieškoti.

Nustebo caras.

Daug norinčiųjų buvo ir be tavęs. Kunigaikščiai, didžiūnai, įžymieji pirkliai ir generolai ieškojo caraitės po visą margąjį pasaulį — nerado. Kur tu, prastas kareivis, eisi ieškoti, jei pats niekur nebuvęs, nieko nematęs.

Jūsų didenybe, kas važiuoja, tas ir kelią žino. Jei aš eisiu, tai ir žinosiu, kaip caraitę suieškoti ir namo parvežti.

Na, žiūrėk, kareivi, mano žodis — tai caro žodis, jis tvirtas: rasi caraitę — žentas mano būsi, ir pusę karalystės atiduosiu dar gyvendamas, o jei nerasi — mano kalavijas čiokšt, tavo galva keberiokšt!
Vieną kartą mirsi, ne du, ir to karto vis tiek neišvengsi,— atsakė kareivis.— Liepk rengti laivą ir įsakyk kapitonui manęs visur klausyti.

Liepė caras laivą rengti, ir greit Ivanas kareivis išplaukė į kelionę.

Plaukę plaukę, keliavę keliavę, pasiekė negyvenamą salą. Ivanas kareivis sako kapitonui:

— Stok čia ir visą įgulą laikyk parengtą. Aš eisiu į krantą. O kai tiktai grįšiu į laivą, kelk visas bures ir plauk iš čia kuo greičiausiai.

Išsikėlė Ivanas kareivis į krantą, užlipo ant stataus kalno ir nuėjo išilgai salos. Ėjo ėjo — išgirdo triukšmą girioje, ir staiga išpuolė jam priešais du giriniai. Tąso kažką viens iš kito. Vienas rėkia:

Mano! Vis tiek neatiduosiu!

O kitas sau tempia:

Ne, mano!

Pamatė Ivaną kareivį, sustojo, paskui vienas sako:

— Pabūk mums teisėju, gerasai žmogau. Mes paveldėjome kalaviją kirtiklį. Kalavijas vienas, o mes du, ir šit jau trisdešimt metų kamuojamės, daužomės, niekaip pasidalinti negalime.

Ivanas kareivis to tik ir laukė:

— Čia nedidelis dalykas. Aš paleisiu strėlę, o jūs ją vykitės. Katras greičiau ras strėlę ir sugrįš, tam kalavijas kirtiklis teks.

Taip ir sutarė. Nulėkė strėlė, puolė jos vytis abu giriniai, o Ivanas kareivis pasičiupo kalaviją kirtiklį ir — viso labo!

Tik spėjo užlipti ant denio, tuoj vėjas išpūtė bures, ir laivas išlėkė į plačiąją jūrą. Plaukė dar dieną ir naktį ir kitą rytą priplaukė Didžiažmogio karalystę.

Ivanas kareivis pasiėmė kalaviją kirtiklį ir išėjo caraitės ieškoti. Netoli kranto pamatė didelius namus. Užlipo į priebutį, atidarė duris ir mato: sėdi seklyčioje caraitė, ašaras lieja, rauda.

Pažiūrėjo ji į Ivaną kareivį:

Kas tu, gerasai jaunikaiti? Kaip čia patekai?

Aš esu Ivanas kareivis, atėjau tavęs iš nelaisvės išvaduoti ir namo parvežti.

O jaunikaiti! Į čia tai kelias platus, tik iš čia niekam kelio atgal nėra. Nugaluos tave Didžiažmogis, gyvo nepaleis.

— Katras katrą nugaluosime, tai dar matysime, dabar nėra ko spėlioti,— atsakė Ivanas kareivis.

Apsimaldė caraitė, nustojo verkti.

— Va, kad tu mane iš Didžiažmogio išvaduotum ir pas tėtę mamą parvežtum, tai aš su džiaugsmu už tavęs ištekėčiau.

Na, žiūrėk, davusi žodį — laikykis!

Padavė ji savo žiedą Ivanui kareiviui.

— Še tau mano žiedą su vardu: aš turiu valdžią savo žodžiui.

Tik spėjo ji taip pasakyti, ir pakilo baisus triukšmas.

— Slėpkis, jaunikaiti! — sušuko caraitė. — Didžiažmogis pareina!

Atsistojo Ivanas kareivis už krosnies. Tą pat akimirką durys smarkiai atsivėrė, žengė per slenkstį
Didžiažmogis ir užstojo šviesą: tuoj viskas aptemo.

Šniukšt šniukšt šniukšt, seniai Rusijoj bebuvau, rusų kvapo beuosčiau, o dabar rusų kvapas pats į mane teikėsi ateiti. Eik šen, užkrosnio didvyri, pasirungti. Pasidėsiu tave ant delno, kitu priplosiu, ir liks iš tavęs tik drumzlių ir vandens.

Per anksti giriesi, prakeiktoji baidykle. Ne man, o tau pakasynas kelti reikės,— sušuko Ivanas kareivis.
Mostelėjo savo kalaviju ir nukirto galvą Didžiažmogiui. Tada subėgo Didžiažmogio tarnai, apipuolė Ivaną kareivį, o jis kalaviju kirtikliu visus iškapojo ir išsivedė caraitę į laivą.

Papūtė palankus vėjas, ir greit jie parplaukė į savo šalį.

Caras su cariene juokiasi ir verkia iš džiaugsmo, caraitę glamonėja. Visi žmonės šlovina Ivaną kareivį. Iškėlė rūmuose puotą, džiaugiasi. Ir visi svečiai puotoje gėrė, valgė, linksminosi ir gyrė Ivano kareivio didvyrišką darbą. O kai pasibaigė puota, caras jam sako:

— Tai va, Ivanai, valstiečio sūnau: tu buvai tiktai kareivis, o dabar už savo narsumą būsi generolas.

Ačiū, jūsų didenybe,— atsako Ivanas.

Praėjo kiek laiko, Ivanas carą ir klausia:

— Tai kaip, jūsų didenybe, juk tartas žodis brangesnis už pinigus: ar nebūtų metas vestuves ruošti?

— Atmenu, atmenu, tik, matai, primygęs peršasi dar vienas jaunikis, kitos šalies karalaitis. O versti caraitės aš neversiu. Kaip ji pasakys, taip ir bus.

Parodė Ivanas caraitės žiedą.

— Ji pati man pasižadėjo ir davė sužadėtuvių žiedą.

Nesinori carui su valstiečio sūnumi giminiuotis ir gaila atsakyti karalaičiui, tiktai nėra ko daryti. Caras ir sako:

— Mano žodis nepakeičiamas: jei caraitė su tavimi susižadėjo, tai ir kelsim vestuves.

Tik spėjo Ivano su caraite jungtuves padaryti ir sėdo prie vestuvių stalo, jau žygūnas atlėkė su nelinksma žinia. Svetimos šalies karalaitis priėjo karalystę su didele kariuomene ir liepė pasakyti: „Jei geruoju neduos už manęs caraitės, tai visą karalystę išdeginsiu.”

Nusiminė caras, nei geria, nei valgo, ir didžiūnai sėdi kaip nesavi, o caraitė galvoja:

„Trumpą valandėlę proto pritrūko, o dabar, kol gyva, graužkis. Jei nebūčiau tada susižiedavusi su Ivanu, valstiečio sūnumi, dabar ištekėčiau už karalaičio, ir tėvui nė kokios bėdos nebūtų.“

O Ivanas sako:

— Nesisielokite, care valdove, ir jūs, artimieji didžiūnai. Aš josiu, pasirungsiu jėga su karalaičiu.

Išėjo iš užstalės, sėdo ant arklio ir nujojo sutikti priešininko.

Sujojo su svetimos šalies pulkais ir ėmė kariuomenę kirsti, it žolę šienauti. Kai tik moja kalaviju — gatvė, atgal moja — skersgatvis, ir greit visą kariuomenę išnaikino. Tik pats karalaitis su aukštaisiais generolais spėjo pabėgti.

Grįžo Ivanas nugalėjęs. Visa liaudis jį šlovina, ir caras atsigavo, maloniai žentą pasitinka. Tik caraitė nesidžiaugia.

„Matyt, man visą gyvenimą reiks nugyventi su tuo juodnugariu, sodžiaus išsikėtėliu.“

O išsiduoti neišsiduoda, sveikina vyrą:

Praėjus nedaug laiko — vėl žinia carui:

Puola svetimos šalies karalaitis su nauja kariuomene, grasina visą šalį nukariauti ir caraitę atmušti.

Na, ženteli mielas,— sako caras,— tu visa viltis: eik į karą.

Ivanas šoko ant arklio — ir tiek jį tematė. Sujojo su karalaičiu, išsitraukė kalaviją kirtiklį ir kerta svetimos šalies kariuomenę, it žolę guldo.

Mato karalaitis neišvengiamą bėdą. Apgręžė arklį ir drauge su artimaisiais generolais pasileido bėgti. Parbėgo į savo šalį, rašo iš tenai caraitei: „Išklausk Ivaną, valstiečio sūnų, iš kur jo tokia stiprybė, padėk man pergalėti, ir aš tave vesiu, o jei ne, tai visą gyvenimą gausi būti juodnugario pati.“

Caraitė Ivanui meilinasi:

— Pasakyk, vyreli brangusis, iš kur ta tokia tavo stiprybė? Kaip tu galėjai Didžiažmogį apveikti ir vienas dvi nesuskaitomas kariuomenes sumušti?

Nenujaučia Ivanas sau bėdos:

— Aš turiu kalaviją kirtiklį. Su tuo kalaviju aš kiekvieną galiūną apveiksiu ir bet kokią kariuomenę sumušiu, o pačiam nieko nebus.

Kitą dieną caraitė nuėjo pas ginklų meistrą:

Prirink man tokį pat kalaviją kaip mano vyro.

Pririnko ginklininkas tokį pat kaip Ivano kalaviją — atskirt negali.

Pakeitė caraitė naktį kalaviją kirtiklį paprastu kalaviju ir slapčia, svetimos šalies karalaičiui žinią nusiuntė: , Rink kariuomenę, eik į karą, nieko nebijok.“

Po to praėjo truputėlis laiko, ir atbėgo žygūnas:

— Vėl svetimos šalies karalaitis eina kariauti mūsų karalystės.

Išjojo Ivanas sutikti, kaunasi su priešininku, o nuostolių priešo kariuomenei visiškai maža. Spėjo tik tris žmones pakirsti pamušti, ir jį patį sužeidė, nuvertė nuo arklio.

Greitai karalaitis visą karalystę įveikė. Sutiko jį caraitė su džiaugsmu:

— Amžinai mane nuo juodnugario išvadavai.

Ir caras džiaugiasi neatsidžiaugia.

Tada karalaitis vedė caraitę, ir buvo rūmuose iškelta puota didžiausia, vaišės.

Ivanas, valstiečio sūnus, pagulėjo, atsigavo ir tik tada atsiminė, kaip caraitė kamantinėjo, iš kur jo stiprybė.

„Matyt, ji pakeitė kardą ir karalaičiui žinią davė!“

Nušliaužė jis į didelį, tankų mišką, žaizdas apsitvarstė, ir jam paliko geriau. Eina, kur akys veda, pavargo. Išalko labai, ir gerti norisi. Pamatė ant krūmo prisirpusių geltonų uogų.

„Kas čia per uogos? Nagi paragausiu.“

Suvalgė porą uogelių, ir staiga pradėjo jam skaudėti galvą. Nė kur dėtis, kaip skauda. Pasičiupinėjo ranka ir junta — jam išaugę ragai.

Nuleido galvą Ivanas, nusiminė:

„Negalėsiu dabar nė žmonėms pasirodyti, miške reiks ir gyventi.“

Paėjo dar kiek — pasitaikė medelis: auga ant jo stambios raudonos uogos.

Nusiraškė Ivanas vieną uogą, suvalgė — ragas nukrito, suvalgė kitą — ir kitas ragas nukrito. Ir junta — jėgos beturįs bent trigubai kaip pirma.

„Na, dabar aš visiškai atsigavau! Reikia man tik kalaviją kirtiklį atgauti.“

Nusipynė dvi nedideles pintinėles, prisiuogavo raudonų ir geltonų uogų.

Išėjo iš miško į kelią ir patraukė į miestą. Prie miesto vartų jis išsimainė savo puošnius drabužius ir su varganais trinyčiais, vyžomis atėjo į caro rūmus.

Uogų įsirpusių! Uogų kvepiančių!

Išgirdo caraitė ir siunčia mergą kambarinę:

— Nuėjusi sužinok, kas per uogos. Jei saldžios, nupirk man.

Išbėgo tarnaitė į priebutį:

— Ei prekijau, ar saldžios tavo uogos?

Skanesnių uogų, kaip mano, niekur, gražuole, nerasi. Te, paragauk pati.

Ir padavė jai raudoną gydomąją uogą. Mergaitei uoga labai patiko. O jai Ivanas davė geltonų uogų.

Grįžo mergaitė į menę:

— Oi, kokios saldžios to prekijo uogos, kaip gyva tokių nebuvau valgiusi.

Suvalgė caraitė vieną, kitą uogelę — negera jai pasidarė:

— Kas čia, kad man galvą ėmė skaudėti?

Žiūri į ją merga kambarinė, pamatė, kad caraitė su ragais, ir iš siaubo nė žodžio nebeištaria.

Tą valandėlę caraitė pasižiūrėjo į veidrodį ir apmirė. Paskui atsipeikėjo, koja treptelėjo:

— Kur tas prekijas, laikykit jį!

Į riksmą subėgo visos auklės, nešiotės ir mergos kambarinės. Atbėgo ir caras su cariene, ir karalaitis.

Puolė visi į kiemą:

— Laikykit prekiją, čiupkit jį!

O prekijo seniai nė kvapo nebėr. Niekur jo negalėjo rasti.

Ėmė caraitę gydyti. Kiek begydė visokie žiniuonys, vis nieko nepadeda. Niekaip ji negali atsikratyti ragų.

Per tą laiką Ivanas, valstiečio sūnus, užsiželdė barzdą, apsimetė seniu ir atėjo pas carą:

— Aš, jūsų didenybe, turiu vaisto, kur visas ligas gydo. Aš apsiimu išgydyti caraitę.

Apsidžiaugė caras:

Jei teisybę kalbi ir dukterį išgydysi, tai prašyk iš manęs, ko tik nori, o žentas karalaitis skyrium tave apdovanos.

Ačiū, caro didenybe, nereikia man nė kokių dovanų. Vesk mane pas caraitę ir prisakyk visiems, kad niekas nedrįstų į tuos kambarius eiti, kol aš nešauksiu pats. Jei caraitė ims rėkti, jei skaudės jai, tai vis tiek eiti į kambarį niekam negalima. O kad nepaklausysite — kol gyva ragų nebenusigydys.

Paliko Ivaną su caraite menėse, jis kuo tvirčiausiai užrakino duris, pačiupo beržo žabą ir kad ims tuo žabu duoti caraitei.

Beržo žabas — tai ne alksnio: šmaikštus, nelūžta, aplink kūną vyniojasi.

O tai tau mokslas — neapgaudinėk daugiau nieko.

Pažino caraitė Ivaną, valstiečio sūnų, ėmė pagalbos šauktis.

O jis tik lupa sau ir dar vis sako:

Neatiduosi kalavijo — negyvai užplaksiu!

Parėkė parėkė caraitė, nieko neprisišaukė ir ėmė maldauti:

— Atiduosiu tau kalaviją, tiktai nežudyk manęs, Ivanuška brangusis!

Nubėgo ji į kitą menę, atnešė kalaviją kirtiklį. Paėmė Ivanas kalaviją, išbėgo iš menės, pamatė priebutyje karalaitį, mostelėjo kardu — ir nugriuvo karalaitis nebegyvas. „Apgaulės nėra, tikrai mano kalavijas!” Grįžo į menę, padavė caraitei dvi gydomąsias uogas:

— Valgyk, nebijok.

Suvalgė caraitė raudoną uogą — vienas ragas nukrito, suvalgė antrą — kitas ragas nukrito, ir tapo ji visai sveika. Verkia ir juokiasi iš džiaugsmo:

— Ačiū tau, Ivanuška, jau antrą kartą tu mane iš bėdos išvaduoji, kol gyva, tavo gerumo nepamiršiu. Išvyk karalaitį, o man atleisk, ir būsiu tau ištikima žmona.

Atsako Ivanas, valstiečio sūnus:

— Tavo karalaičio jau nė gyvo nebėra. O tu su tėvu ir motina nešdinkis iš mūsų karalystės, kur tiktai nori, kad jūsų nė smarvės čia nebeliktų! Neturėjau žmonos, o ir tu man ne žmona.

Išvijo Ivanas, valstiečio sūnus, carą su cariene ir caraite, o pats nuo to laiko gyvena sau gražiausiai ir jokios bėdos nemato.


Taip pat skaitykite:

Burtininkė

Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža

Ketvirtadienio liaudies pasaka: be galo

Apie povą ir žvirblį

Dvasia butely

Ezopo pasakėčia apie elnią ir vynmedį

ketvirtadienio liaudies pasaka, liaudies pasaka, pasakos, rusų liaudies pasakos

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai