Gurmano pamokos. Kaip pasigaminti sušį

Japonai neretai teisėtai vadinami ilgaamžių tauta, o jų virtuvė – viena sveikiausių pasaulyje. Išskirtinis dėmesys šviežiems ir kuo mažiau apdorotiems produktams aprūpina organizmą vertingomis medžiagomis ir suteikia tikrą malonumą skrandžiui.

 

Iš tiesų japonų virtuvė įvairi ir turtinga, tačiau dažnam europiečiui ji visų pirma asocijuojasi su dailiais ir apetitingais sušių ritinėliais. Vienas po kito besisteigiantys sušių barai tik paliudija, kad šį gurmanišką patiekalą spėjo pamėgti ir lietuviai. Laikas.lt skuba paneigti įsigalėjusią nuostatą, kad sušių gamyba gali užsiimti tik apdovanotieji išskirtiniu kulinaro talentu.

 

Apsilankę bare „Sushi express“, esančiame Jasinskio gatvėje 16a Vilniuje, turėjome progą stebėti jų gamybos procesą, kurį pristatome ir mūsų skaitytojams. Baro virėjas Vytautas pristatė keturis sušių receptus: Tempura – kappa maki, Philadelphia ir dviejų tipų nigiri.

Ant specialaus sušių vyniojimo kilimėlio tiesiame pusę jūros dumblių (nori) lapo.

 

 

Palikdami siaurą kraštelį, ant jo paskleidžiame maždaug 130 g virtų, specialiai sušiams skirtų ryžių. Meistras Vytautas tikina, kad specializuotose parduotuvėse ir egzotinių maisto produktų lentynose jų pasirinkimas tikrai didelis.
 

 

 

Per vidurį beriame tempurą. Smalsaujame: kas gi tai? Išsiaiškiname: skrudinti penkių grūdų miltai, kurių taip pat galima rasti daugelyje parduotuvių, turinčių egzotinių maisto produktų lentyną.

 

 

Ant tempuros dedame siaurą agurko juostelę. Galiausiai viską susukame, pirštais suteikiame ritinėliui kvadrato formą, likusį nori kraštelį suvilgome vandeniu ir priklijuojame. Vytautas įspėja, kad japonai nenupjausto ritinėlio galų. Pasirodo, tokia gamybos „klaida“ yra atėjusi iš Maskvos sušių meistrų, siekiančių suteikti patiekalui europiečiams priimtiną estetinę išvaizdą.

 

 

Ritinėlį supjaustome į aštuonias dalis. Dailu, paprasta, skanu ir sveika. Dėmesio: kad  peilis neliptų prie ryžių, prieš pjaudami pavilgykite jį vandeniu.

 

 

Maždaug 70 g tokių pačių virtų ryžių paskleidžiame ant kilimėlio ir suformuojame stačiakampį. O kur gi nori?

 

 

Pusė lapo nori dedamas ant ryžių. Ant šio tepamas Philadelphia kremas. Štai iš kur visai nejaponiškas patiekalo pavadinimas.

 

 

Kremą paslepiame siaura juostele agurko ir smulkintomis krabų lazdelėmis.

 

 

Viską vyniojame į kilimėlį ir gauname štai tokį baltą ritinėlį.

 

 

Ar jau viskas? Ne. Jį puošiame plonyčiais žalios lašišos gabalėliais.

 

 

Supjaustome į aštuonias dalis.

 

 

Ryžių šįsyk imame visai nedaug, tik 30 g. Iš jų formuojame nedidelį pailgą ritinėlį.

 

 

Imame ploną juostelę šviežutėlės lašišos.

 

 

Ja dailiai apgaubiame ryžius.

 

 

Ryžių – ir vėl tik 30 g.

 

 

Pusę nori lapo padaliname į tris lygias dalis.

 

 

Viena juostele apvyniojame ryžius.

 

 

Suklijuojame nori kraštelius. Kad šie geriau suliptų, meistras Vytautas pataria prilipdyti porą ryžių grūdelių.

 

 

Gauname štai tokį „krepšelį“.

 

 

Į jį dedame žalią smulkintą tuną, sumaišytą su aštriu padažu. Vytautas tikina, kad tokį įdarą gali pakeisti bet kas – lašiša, agurkas, jei norime – netgi pieniška dešrelė. Suklūstame, tačiau pastarojo pasiūlymo nepriimame už gryną pinigą.

 

 

Nors patys šias grožybes tik ragavome, išeiname įsitikinę: sušių gamyba – misija įmanoma. O ką manote jūs?