Laikas.lt
Eglė Kirliauskaitė
Herojės asmeninio archyvo nuotr.
Turbūt daugelis su susižavėjimu bei baltu pavydu žvelgiame į tuos, kurie šokių aikštelėje jaučiasi it namie ir, atrodytų, paprastam mirtingajam neįkandamus šokio žingsnelius atlieka taip pat lengvai, kaip mes kas rytą valomės dantis. O svarbiausia – tai dar daro su didele energija ir užsidegimu!
Šiandien kalbamės su dabar itin populiaraus ir, neslėpkime, madingo šokio stiliaus – lindihopo – mokytoja Pamela Gaižutyte, kuri savo įgimta meile šokiui stengiasi užkrėsti ir kitus. Šiuo metu į dviejų mėnesių turą JAV su pasaulinio lygio žvaigžde Toddu Yannacone’u išvykusi mergina Lietuvoje suspėja ne tik krimsti kūrybinių industrijų specialybės mokslus, bet ir veda pamokas „Hoppers“ šokių studijoje. Pastaroji veikla, Pamelos teigimu, pasiglemžia didžiąją dalį jos laiko bei energijos, tačiau pašnekovė net nemano tuo skųstis ir su džiaugsmu skuba į pagalbą norintiems įvaldyti lindihopo subtilybes.
Kaip prasidėjo tavo ir šokio „draugystė“?
„Draugauti“ su šokiu pradėjau būdama penkerių: buvau hiperaktyvus vaikas, mama nuo manęs pavargo,todėl nuvedė į tokią mažą studiją, kur pradėjau mokytis pirmuosius šokio žingsnelius. Atsimenu kalėdinį pasirodymą: visa apkarstyta girliandomis ėjau dvigubu žingsneliu per salę, kurioje stovėjo ir treniruokliai.
Kodėl pasirinkai būtent lindihopą? Juk egzistuoja ir daug kitų stilių…
Na, prieš tai šokau lietuvių liaudies šokius. Tiesą sakant, niekada nesvarsčiau apie šokį kaip apie ilgalaikį užsiėmimą, todėl negaliu pasakyti, kad pasirinkau lindy, gal labiau jis mane suvystė ir nepaleido: pamačiau, pabandžiau ir nebegaliu sustoti. Žinoma, myliu bei mėgstu ir kitus šokius, bet nė vienas jų man nesuteikia tiek laimės.
Ar, norint kitus mokyti šokti, būtina jau nuo pat mažų dienų pačiam to mokytis? O gal tai – talentas, kurį atrasti galima ir kiek vėliau?
Oi, tikrai ne, pažįstu labai daug lindihoperių, kurie, prieš tai nieko nešokę, pradėjo būdami kokių 20-ties ar 23-ejų ir dabar yra puikūs mokytojai, šokėjai.
Ar pačiai nebuvo baisu pirmąjį kartą pačiai vesti šokių pamoką?
Tikrai taip. Man buvo 17-ka, o klasėje už mane visi buvo vyresni: atsimenu, priėjusi prie mokinių, nežinodavau kreiptis „tu“ ar „Jūs“ (juokiasi).
O dabar nesunku dirbti su mokiniais, kurie yra bendraamžiai ar net vyresni už tave?
Pradžioje buvo sunkiau nei dabar. Niekas nemano, kad man tik 21-eri, kad, kai pradėjau mokyti šokti, pati dar mokiausi mokykloje – mokytojos statusas sendina (juokiasi). Iš tikrųjų, tai nėra sunku, man net patinka, gal pripratau prie to. Turiu mokinių, kurie yra mano grupiokai, kursiokai ar šiaip juos matau universitete – tai visai gerai, nesijaučiu visiškai atitrūkusi nuo pasaulio.
Net ir nedėstant matematikos ar kalbų, o mokant šokti, visgi reikia ir pedagoginių gebėjimų. Kaip susitvarkai su mokytojos amplua?
Na, čia jau mokiniai turėtų pasakyti, kaip aš atrodau kaip pedagogė (šypsosi). Nežinau, manau, kad gerai. Man labai patinka tai, ką darau, ir tai mokiniai mato – tikiuosi, juos tai įkvepia. Dalinuosi savo atradimais ir meile šokiui, o tai, manau, gera mokytojo savybė. Žinoma, visada yra kur tobulėti. Kai ilgai mokai, pamiršti į viską žiūrėti naujoko akimis, bet juk dirbu ne viena – vieni kitiems padedame būti geresniais šokėjais, geresniais mokytojais.
Ar pasitaiko tokių, na, „medinių“ mokinių, kurių, kad ir kiek stengtumeisi, niekaip nepavyksta išmokyti vieno ar kito žingsnelio?
Žinoma, pasitaiko gabesnių ir nelabai gabių mokinių, bet daugelis yra ryžtingi, kažkaip „prasilaužia“. Na, arba kas kelios pamokos nepasirodo, kol iš vis nelieka buvimo žymių (šypsosi).
Pamokos vyksta vakarais, po to – dar ir social’ai, vakarėliai, taip pat įvairios stovyklos, mokymai. Turbūt reikia iš tiesų labai mėgti savo darbą, kad jam skirtum tiek laiko…
Taip, tokia dienotvarkė turi savų pliusų ir minusų, bet, kai baigsiu universitetą, dienomis būsiu laisva. Iš kitos pusės, kaip žmonės ateina vakarais į pamokas pasišokti, praleisti laiką su draugais ar antra puse, taip pat ir aš: neinu tik kaip į darbą, jaučiuosi lyg eičiau susitikti su draugais, ypač kalbant apie vakarėlius, social’us, stovyklas – ten tai tikrai grynas malonumas, niekas neverčia, tiesiog norisi!
Kaip atrodo tavo įprasta diena?
Įvairiai, tačiau dažniausiai joje būna šokiai ar bent kažkas su jais susiję. Dažniausiai atsikeliu, jeigu nepatingiu, iškeliauju į universitetą, pabūnu su draugais, važiuoju į studiją repetuoti ar pasiruošti pamokoms, vedu pamokas, tada – vakarėlis (jeigu toks būna) arba kur šiaip su visais nueinu, arba namo mokytis ir miegoti, arba tik miegoti.
Kam rekomenduotum tokią profesiją? Kokių savybių tam reikia?
Na, nepabėgsiu nuo klišinių frazių – reikia mylėti šokį. Bet tikrai, jeigu myli, tai visos kitos savybės ateina su laiku.
Kas labiausiai žavi tavo darbe?
Žmonės ir muzika, nes šie dalykai viską kartu ir kuria.
Ar galima iš šios profesijos pragyventi?
Taip.
Pabaigai, gal papasakotum kokią linksmą istoriją iš savo darbo patirties (jei, aišku, tokių būta)?
Oi, net nežinau, tokių mažų linksmų nutikimų visada pilna, bet šiuo metu jokia ryškesnė istorija neateina į galvą (šypsosi).
