Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Vargu, ar danų režisierių Thomą Vinterbergą kuriant filmą „Medžioklė“ (The Hunt, 2012) įkvėpė mūsų šalies violetinė minia, tačiau visame pasaulyje aštrėjanti pedofilijos problema tikrai turėjo įtakos.
Priešpaskutinis režisieriaus filmas „Submarino“ (2010) leidžia pajusti saldų pavydą dėl gebėjimo neteisti savo personažų: nei už pasirinktą gyvenimo kelią, nei už sprendimą jį baigti… „Medžioklėje“ to taip pat neįmanoma praleisti. Apskritai šie du filmai vienas kitą papildo, tęsia suaugusiojo ir vaiko, žmogaus ir Dievo santykių tyrinėjimą. Bet čia plačiau apie paskutinįjį Th. Vitenbergo darbą – „Medžioklė“.
„Adomo obuoliai“ (Adam’s Apples, 2005), „Karališkas romanas“ (A Royal Affair, 2012) ir daugelyje kitų filmų vaidinantis Madsas Mikkelsenas „Medžioklėje“ nepriekaištingai įkūnijo darželyje dirbantį, išsiskyrusį, vienišą, besąlygiškai vaikus mylintį vyrą. Tik ta meilė, vienai mažai jo draugei leptelėjus ne tai, ką reikia, aplinkinių akyse pavertė jį iškrypėlių.
Mažas miestelis, kalbos sklinda greitai, draugai tampa priešais, įtampa kyla ir išsilaiko iki paskutinės filmo sekundės. Labai gali būti, kad paskutinę sceną bent kartą atsisuksite pažiūrėti dar kartą.
Daugiau nebepasakosiu. Tik įspėjimas – harmoningiausiose filmo vietose neatsipalaiduokite, nes krūptelėsite kaip reikalas ir neplanuotai pavaišinsite kaimynus spragėsiais. Žiūrintiesiems šį filmą kino teatre, šokinėjantys nuo kėdžių labiau įsijautę žiūrovai – smagioji juostos dalis…
