[-[0]-]
Jamesas Victore’as – autorius, dizaineris, nepriklausomos dizaino mokyklos vadovas, režisierius. Be to, jis dėsto ir kiekvieną semestrą atlieka improvizuotą tyrimą studentų drovumo tema – tiesiog klausia jų, kas skaito save droviais. Kiekvieną kartą mažiausiai trys ketvirtadaliai studentų kelia rankas… Nors ir pečių lygyje, ne aukščiau. Tačiau ar šis reiškinys būdingas tik studentams, besimokantiems vaizduojamojo meno subtilybių? Kas dėl kitų profesijų: buhalterių, inžinierių, vadybininkų – ar jie taip pat kenčia nuo to paties? Nejaugi mes visi drovimės?
Drovumas – ne įgimta savybė, o įgyta
Drovumas nėra genetinis faktorius. Nėra tokio geno, atsakingo už mūsų drovumą. Drovumas – tai, kas susiformuoja mūsų viduje veikiant aplinkai, šeimai, sėkmingoms ir nesėkmingoms gyvenimo situacijoms. Štai paprastas pavyzdys iš Džeimso gyvenimo, kuris, turbūt, visiems iki skausmo gerai žinomas:
„Vaikystėje aš buvau drovus. Aš netikiu, kad toks gimiau. Tačiau mane visuomet pristatydavo maždaug taip: „O štai mūsų mažylis. Jis šiek tiek drovisi.“ Ir aš pradėjau drovėtis! Tai tapo įpročiu. Vienas žmogus, mano autoritetas, man pasakė, kad aš drovus ir aš pradėjau tuo gyventi, tarsi visą laiką toks būčiau.“
Deja, suaugęs supranti, kad šis įprotis trukdo gyventi. Atsidūrus nežinomoje viešoje vietoje arba priešais kamerą tenka apsimetinėti kažkuo kitu – tarsi tau būtų komfortiška ir ramu. Praktikos metai padeda atbukinti baimę, tačiau kiekvieną kartą atsidūrus panašioje situacijoje reikia susikaupti ir nusiteikti, kad įveiktum savo drovumą.
Gaunasi, kad drovumas – tai banalus įprotis, o ne asmeninė charakteristika, atitekusi mums nuo pat gimimo. Lygiai taip pat pasitikėjimą – vieną tų savybių, kaip ir valios stiprybė arba intuicija, galima išvystyti ir ištreniruoti tarsi raumenis. Tačiau, kaip ir bet kurie fiziniai pratimai, tai yra sunkus ir nuolatinis darbas. Ir, kas yra dar svarbiau, turi nuolat tai suvokti.
Tai reiškia, kad reikia, kaip sakoma, būti čia ir dabar, atminti savo pagrindinį tikslą, o ne „dairytis“ į šalutines mintis arba „krapštytis galvoje“. Nesiklausyti grėsmingojo kritiko, kuris gyvena viduje, arba nefantazuoti, ką kiti mano apie jus, smerkti juos arba bandyti nuspėti jų reakcija. Tiesiog reikia judėti pirmyn ir daryti tai užtikrintai!
Daugelio gyvenimas susijęs su kasdiene kova su drovumu. Visą šį laiką kiekvieną kartą tenka žengti didelį žingsnį iš savo komforto zonos. Natūralu, kad tai sukelia varginančių išgyvenimų, nuolatinį nerimą ir gilų nepasitikėjimo savimi jausmą. Vidinis kritikas pradeda „karksėti“: „Aš per daug žioplas, aš negražus, jaunas… Nieko nepavyks… Visi juoksis arba jie netgi nepažiūrės į mano pusę…“
Kodėl mes taip giliai paneriame į tokius „užsimąstymus“? Kas blogo gali mums nutikti? Mes paprasčiausiai bijome nesėkmės. Daugelis tiek vengia nesėkmių, kad nusprendžia nerizikuoti. Dar blogiau – rizika tampa tuo, ko stengiamasi išvengti bet kokia kaina. Taip ir formuojasi įprotis. Mes patys iš savęs atimame galimybę nustoti šalintis nuo žmonių.
Baimė būti atstumtam – tai normalu. Kiekvienam pasitaiko nepasitikėjimo savimi periodų: kažkam tai sekundės, kažkam – ilgesnis laikotarpis. Baimė – tai išbandymas: jūs turite į kažką atkreipti savo dėmesį, surinkti visą valią į kumštį ir nepasimesti!
Dvejonės kyla ne vien iš vidinio kritiko, bet ir iš išorės: nuo draugų, šeimos ir „linkinčių tik gero“, kurie stengiasi visaip apsaugoti jus nuo pavojaus ir palikti jus jūsų (arba, greičiau, jų) komforto zonoje. Tikėkite savimi, pažvelkite į akis savo baimei, nepasiduokite visuomenės šūkiui „būk kaip visi“.
Jūsų siekimas tapti labiau pasitikinčiu savimi stimuliuoja kitus kovoti su savo baimėmis. Jūsų laisvė nuo baimių – tai priminimas kitiems apie jų išgalvotą drovumą ir apie tuos apribojimus, kurių jie patys sau prisidaro. Jūsų pasitikėjimas taps kitiems švyturiu. Žmonės taip sukurti: jie seka paskui drąsuolius, stiprius, pasitikinčius savimi. Pasitikintis savimi žmogus – tai labai stiprus motyvatorius kitiems.
Esmė ne tame, kad reikia susikurti sau šarvus alternatyvaus super ego pavidale arba pažadinti savyje nesutramdomą karingą dvasią… Svarbu būti atidžiam ir neleisti baimei valdyti jūsų gyvenimo. Taip jūs galėsite priimti save tokį, koks esate, ramiai išgyventi baimę ir dvejones. Pasitikėjimas ne egzistuoja valdomas baimės ir dvejonių, o priima jas, kaip neatsiejamą gyvenimo dalį.
Pasitikėjimas suteikia vyriškumo ir laisvės žengti pirmyn, kreiptis pagalbos, reikalauti daugiau ir to, ko jūs esate vertas. Svarbiausia – pasitikintis savimi žmogus ramiai išgyvena nesėkmes, jeigu tokių nutinka.
Beje, visiems, kas domisi visapusišku savęs tobulinimu, rekomenduojame apsilankyti Vyrų Akademijoje. Jau dabar galite registruotis į netrukus vyksiančius seminarus „Tikslai ir Motyvacija“ Vilniuje ir Kaune.
.png){kind=small}
