Laikas.lt
Inga Daukintytė
Anksčiau, kad išreikštų save ir perteiktų savo mintis, menininkams užteko lapo popieriaus, tušinuko ar teptuko, fotoaparato ar teatro scenos. Viskas buvo paprasta ir aišku. O dabar vis daugiau kūrėjų ieško naujų meno formų, jiems nebeužtenka tik popieriaus, kad įrodytų savo tiesas, jie nori, kad žiūrovai ne tik pamatytų jų užbaigtą projektą, bet ir taptų jo dalimi. Dėl šių priežasčių vis labiau populiarėja performansų menas, kuris neretai būna sunkiai suprantamas ir peržengia visas įprasto elgesio bei saugumo ribas.
Kelionę po performansų meno pasaulį pradėsime nuo serbės Marinos Abramovič, kuri save vadina performansų meno močiute. Savo veiklą ji pradėjo 1973 m. „žaisdama“ rusišką žaidimą – ranką su išskėstais pirštais padėjo ant stalo ir greitais judesiais badė tarpus tarp pirštų. Ji turėjo 20 peilių ir keitė juos, kai tik įsipjaudavo, kol neliko nė vieno nepanaudoto. Visą tai ji įrašinėjo ir pasibaigus „žaidimui“ klausė įrašų atkartodama savo pačios leidžiamus garsus, taip suliedama praeitį ir dabartį.
.jpg)
Tačiau labiausiai ji išgarsėjo kitu, labai žiauriu ir bjauriu performansu. 1974 m. ji paruošė stalą, ant kurio sudėjo 72 įvairius kankinimo įrankius: peilius, užtaisytą šautuvą, grandines ir pan. Pati atsisėdo ant kedės, prie kurios pritvirtintas užrašas ragino žmones šešias valandas su ja daryti viską, ką panorėjus, moteris nesipriešins. Tikint žmogiškumu, atrodo, kad tos valandos turėjo praeiti ramiai, kad neatsirado nė vieno galinčio nuskriausti ramiai sėdinčią moterį, tačiau viskas buvo kiek kitaip. Kurį laiką visi elgėsi santūriai ir nepriešiškai, tačiau tai truko neilgai. Greitai susirinkusieji pradėjo demonstruoti savo tamsiąją pusę ir kankinti menininkę. Marina po pasirodymo kalbėjo: „Jei palieki sprendimą publikai, gali būti nužudyta… Jaučiausi tikrai išniekinta: jie sudraskė mano drabužius, pilvą badė rožių spygliais, vienas žmogus net įrėmė ginklą man į galvą, bet kitas jį patraukė. Tvyrojo agresyvi atmosfera. Po šešių valandų, kaip ir planavau, atsistojau ir pradėjau vaikščioti po publiką. Visi iškart išsilankstė, vos tik susidūrė su manimi akis į akį.“ Po pasirodymo tapo aišku, kad žinodami, jog jų auka nesipriešins, žmonės gali būti labai žiaurūs, su pasimėgavimu įgyvendinti šlykščiausias savo fantazijas. Tačiau vos pajutę, kad auka gali pasipriešinti – žiaurūs žmonės užsideda padorumo kaukę ir bėga kuo toliau.
Tačiau M. Abramovič nebuvo vienintelė menininkė, pasiryžusi atsiduoti žiūrovų valiai. 1999 m. Elena Kovylina užsinėrė kilpą ant kaklo ir atsistojo ant kėdės, leisdama žiūrovams ją pastumti (ant krūtinės turėjo lentelę su instrukcija). Pasirodymas buvo kartojamas trijose skirtingose šalyse. Vieną kartą vyras pabandė išpildyti moters „norą“. Visa laimė, nieko blogo neatsitiko. Pagrindinės šiuo performansu keliamos problemos buvo skirtumas tarp gyvenimo ir meno, meilės ir kūrybinio darbo, privataus gyvenimo ir karjeros. Elena teigia, kad gyvenant pasaulyje, kurį valdo vyrai, kiekviena norinti kurti moteris privalo pasirinkti, nes jei tu menininkė – negali būti normali moteris ir gyventi normalios moters gyvenimą. Kadangi pasirinkti neįmanoma, šiuo performansu E. Kovylina leido už ją nuspręsti visiškai atsitiktiniams žmonėms.
Dar vienas keistas performansas buvo sugalvotas amerikiečio Chriso Burdeno. Pirmiausia jis parašė trumpą žinutę į avangardo menininkų žurnalą „Avalanche“ ir pranešė apie savo būsimą performansą: „Šiandien, 19 val. 45 min., į mane šaus“. Tuomet į savo galeriją pakvietė keletą gerų draugų ir paprašė, kad jo asistentas į jį šautų. Ir jis šovė. Žinoma, rizika buvo apskaičiuota, šiam pasirodymui jie ruošėsi dvi savaites ir buvo susitarę, kad asistentas šautų į ranką nesukeldamas pavojaus gyvybei. Apie kruopštų planą liudija ir vietos pasirinkimas – nuosavoje galerijoje buvo lengviau išvengti nekviestų žmonių dėmesio ir policijos nusiskundimų. Nors idėjos prasmė nėra visiškai aiški, po performanso žmonių galvose kilo daugybė diskusinių klausimų: Kokia didžiausia rizika yra pateisinama vardan meno? Ar publiką turi jaustis atsakinga už menininką ir privalo reikiamu metu jį sustabdyti? Ar morališkai pateisinamas stebėjimas, kai kiti rizikuoja savo gyvybe?
Kelionę po performansų pasaulį užbaigsime šiek tiek linksmesne gaida. Na, bent jau ne tokia skausminga. Taras Polataiko tikriausiai vaikystėje labai žavėjosi pasaka apie miegančiąją gražuolę, nes jo sumanytas performansas labai ją primena. Į Ukrainos meno muziejų jis pakvietė penkias merginas, kurios gulėjo ant lovų ir laukė savo princo bučinio. Minios smalsuolių stovėjo eilėse, kad galėtų jas pabučiuoti ir tapti jų išrinktaisiais. Jei bučiuojama mergina atsimerkia, bučinio savininkas turi ją vesti. Argi neromantiška? Beje, viena mergina pramerkė akis apkerėta kitos merginos. Kol viena lankytoja linksmai šoko aplink miegančiąją gražuolę, pastaroji nesusilaikė ir atsimerkė, kad patikrintų, kas vyksta. Tačiau, vienos lyties santuokos Ukrainoje nėra įteisintos, tai jei moterys nuspręs įtvirtinti savo meilę, turės išvažiuoti į kitą užsienio šalį.
