Kaip tuščios sienos virto kažkuo daugiau (parodos „Mylios valanda“ apžvalga)

Eglė Kirliauskaitė
Kristinos Ališauskaitės nuotr.

Visi žinome, jog pamatuoti, kiek mylių nuvažiuosime, nueisime ar nuskrisime per valandą – nėra sunku. O per kiek valandų galime įveikti mylią? Būtent šis iki begalybės besitęsiantis, fundamentalių sąvokų apsikeitimą  įprasminantis matmuo vienija galerijoje „Vartai“ neseniai atidarytos parodos „Mylios valanda“ darbus.

Jeigu tikitės „labai protingo“ eksperto teksto, šioje vietoje siūlyčiau pereiti prie nuotraukų peržiūros – to jums pasiūlyti negalėsiu. Debiutuodama konceptualaus šiuolaikinio meno apžvalgoje, nesistengsiu iššokti aukščiau bambos ir pasidalinsiu eilinio lankytojo įspūdžiais populiaria kalba. Taigi – trumpai.

„Norėčiau, kad paragintumėte savo skaitytojus ne tik greitai prabėgti per parodą ir po to sakyti, jog čia – tuščios sienos. Tegul skiria šiek tiek laiko pamąstymui, kodėl ji vadinasi būtent „Mylios valanda“, kodėl taip pateikta, paskaityti aprašymus“, –  kalbėjo galerijos „Vartai“ vadovė Nida Rutkienė.

Ir žinote, nors, atrodytų, labai elementarus, tačiau aukso vertės patarimas. Jei iš kuratorių ir pačių menininkų lūpų nebūčiau išgirdusi papildomų paaiškinimų, kūrinių atsiradimo istorijos ir tam tikrų nuorodų, kaip galima suvokti šiuos darbus, tikrai būčiau išėjusi nuleidusi galvą su mintimi: „Tuščios sienos. Čia ne man – nesuprantu tokio meno“. Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, jog išeinant mintys buvo visiškai kitokios. Kažkas panašaus į: „O, tikrai geras!”, „Nurauta, bet puiki idėja!“, „Norėčiau plačiau pasidomėti kai kurių šių menininkų veikla“ ar „Reikės dažniau lankytis“.

Taigi, apie parodą, kurios simboliu pasirinktas drožinys, iš esmės esantis karvės, šuns ir kiaulės derinys. Iš karto kilo mintis apie „kiaulę-vorą“, bet pop kultūros užterštas mintis šįkart paliekame nuošaly ir grįžtame prie esmės. Pasirodo, jog parodos atspirties taškas – viena iš serialo „Prieblandos zona“ dalių. Trumpas jos scenarijus toks: vienas iš veikėjų, skrisdamas lėktuvu, atsitiktinai susipažįsta su pakeleiviu, pradėda šnekėtis ir supranta, kad tasai pavogė viską: jo gyvenimą, identitetą, asmenybę, prisiminimus. Tuomet nelaimingasis suprato, jog vienintelė jo galimybė išsigelbėti – rinkti mylias. Varijuodami susikūrimo prielaida, kartų klausimu ir tapatybės vogimu po galerijos „Vartai“ stogu šįkart šildosi dešimties arba devynių menininkų darbai.

Devynių arba dešimties ne todėl, jog skųsčiausi atminties spragomis ar būčiau pametusi parodos lankstinuką – tiesiog po vienu iš jos dalyvių pseudonimų slepiasi du menininkai. „2EASY fashion“ (arba Marius Lelka ir Paulius Miliauskas), parodoje pristatę specialios pieštukų mėtimo technikos piešinius, prisipažino, jog kaip asmenybės – jie yra du, kaip kūrėjai – vienas. Jei kartais susigundytumėte čia užsukti, parodoje taip pat pamatysite Roko Dovydėno keramikos darbus, įkvėptus tolimosios Kinijos kultūros, istorijos ir peraugusio buožgalvio Plėviakojo. Kūrėjas Julijus Balčikonis, tekstilės klasiko Juozo Balčikonio anūkas, šioje parodoje eksponuoja kūrinį, kuris, atleiskite už buitiškumą, paprasto žiūrovo akims iš pirmo žvilgsnio atrodo it gražus gauruotas kilimas su dviem kauburėliais. Parodos kuratorės Jolantos Marcičiauskytės teigimu, tai nuoroda į mums visiems artimą mišką, į tam tikrą praeities santvarką, įvykius. Ant sienos surastas čekis, pasirodo, taip pat nėra be istorijos: menininkė Aurelija Maknytė taip „permąsto“ už Algimanto Kunčiaus juostų skaitmenizavimą gautą čekį, tapusį paskata rinktis kūrybinį kelią. Be to, čia galėsite pavartyti ir Danutės Gumbickaitės savotišku metodu parašytus tekstus, įdėmiai apžiūrėti vieno pirmųjų konceptualiojo meno atstovų Lietuvoje Gedimino Akstino kūrybą, atsiliepti į Mildos Laužikaitės skelbimą dar tik busimam jos kūriniui.

Kas man labiausiai patiko? Vitalijaus Červiakovo idėja fotografuoti tik dėl grožio ant reklaminių bukletų, maisto pakuočių pavaizduotas natas ir turėti įžūlumo patikėti jas sugroti profesionaliems pianistams. Tokie kelių minučių performansai, pavadinimu „Zapiekanka“, jūsų laukia kiekvieną dieną nuo 17 valandos. Pats menininkas teigia, jog atlikėjus įkalbėti šiai avantiūrai sunku nebuvo – jie suprato idėją ir humorą. Atmintin įsirėžė Justės Venclovaitės videodarbas „Kabutės“. Gal tiksliau ne tiek pati atlikimo forma, kiek jo prierašas „Gestas, galintis sunaikinti viską arba atvirkščiai“. Taigi, tuo ir baigiu savo „apžvalgą“. Buvo įdomu bent apgraibomis prisiliesti prie kažko neapčiuopiamo, naujo, negana to – kruopščiai besislepiančio tarp tų baltų sienų. Pabandykite ir jūs.