Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė
Su Ernestu Zacharevičiumi susitikome simboliškoje vietoje – Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Ernestas – gatvės menininkas iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantis Malaizijoje ir žinomas visoje Europoje bei Pietų Azijoje. Šiomis dienomis jis daug keliauja dalyvaudamas gatvės meno festivaliuose. Neaplenkė ir Lietuvos. Čia jis užtruko vos porą savaičių, o kaip priminimą apie save paliko piešinį ant buvusio kino teatro „Lietuva“ sienos, atidariusį ir pirmąjį Vilniaus gatvės meno festivalį.
Kuomet šį rytą internetas lūžo nuo nuorodų apie tagais „papuoštas“ Ernesto rankas, menininkas iš Vilniaus jau buvo išvykęs. Pokalbis su juo dar iki šio jo piešinio išdarkymo: žinoma, apie grafičio kultūrą ir gatvės meną, jų skirtumus, savo darbus ir požiūrį į piešimą miesto erdvėse.
Piešinio pokyčiu po šios nakties galite pamatyti čia.
Gal reikėtų pradėti nuo to – kas esi: grafičių menininkas, gatvės menininkas ar?..
Mane vadina visaip, tačiau pats nepriskiriu savęs nei prie grafičio, nei prie kitokios krypties. Bandau savęs nekategorizuoti, nes dažnai keičiu kryptis, medžiagas, stilių. Taip jaučiuosi laisviau, man patinka neprisirišti prie kažkurios kultūros, nes vis tiek menas yra menas, o tokie dalykai kaip grafitis yra labai ilgai augusi subkultūra ir tai nebūtinai yra menas. Labai daug aspektų siejasi su grafičiu. Aš neturiu laiko užsiimti tokiais dalykais, o kaip kiti žmonės tai mato, yra jų pačių reikalas.
O kokie yra grafičio ir gatvės meno skirtumai?
Gatvės menas nėra grafičio kultūros dalis. Jei kalbėtume apie patį terminą ir reiškinį, tai grafičiai yra viskas, kas ant sienos užtepta ir prilipo (juokiasi). Kaip grafičio subkultūros dalis gatvės menas yra labai atitolęs, labai nedaug likę ryšių su pačia subkultūra. Labai daug menininkų yra „tarp“- daro ir tą, ir aną, ir taip, ir anaip. Riba labai slidi. Mano piešinys ant „Lietuvos“ sulaukė labai daug komentarų, vieni net lygino tai su Bernardinų bažnyčios renovacija. Na, tame yra tiesios, galima klausti – ar čia freska, ar ne, jei ji nėra religinė, tai ji nebūtinai yra ne freska – pavadinimai tik ir skiriasi.
Lietuvis, gyvenantis Malaizijoje, garsus pietų Azijos šalyse. Kaip taip atsitiko?
Nebuvo vieno kertinio dalyko, viskas susiklostė dėl daugybės priežasčių ir atsitikimų. Vienas dalykas vedė prie kito. Žmonės labai dažnai neįvertina to, kas yra šalia, ir labai daug menininkų išvyksta – aš nesu pirmas pavyzdys. Žmonių idėjos Lietuvoje lietuviams dažnai atrodo labai banalios ir labai standartinės, o užsienyje būna pripažįstamos, atrandamos iš naujo, ten jos pasirodo originalios ir įdomios. Dabar vėl mano dėmesys grįžta į Lietuvą, visai kitu požiūriu ir kitais rakursais.
Nuo ko pradėjai kurti savo meną?
Pradėjau nuo Čiurlionkės, jei dar anksčiau – tepliojimo į tėvų laikraščius (juokiasi). Po to buvo visokių bandymų, eksperimentų. Labai ilgai mokiausi, buvau labai pavargęs nuo institucinio meno, nuo to, ką moko – tikrai per ilgai ir per daug institucijų pereiti teko. Labai ilgai užtrunka atsikratyti tų rėmų, į kuriuos tave įspraudžia.
O nelegalaus piešimo būta?
Taip, bet ir ribos yra labai slidžios – kas legalu, kas nelegalu. Neilgai tie darbai gyveno, problemų niekada neturėdavau. Jeigu piešiu nelegaliai, nebandau slėptis ir vaidinti, kad kažką darau nelegaliai – įstatymai yra vienas dalykas, o tavo asmeninis požiūris – kitas. Labai dažnai teko išsisukti vien tuo, kad net ir pati policija susipainiodavo nesuprasdama, ką aš ten darau. Lyg ir neturiu leidimo, nėra savininkų, bet aš nesigėdiju, nesiginčiju ir nesislapstau, tokioje situacijoje jie taip susipainioja, kad mane palieka ramybėje (juokiasi).
Kaip dabar vertini nelegaliai piešiančius?
Legalumas meno kūrinio nedaro nei geresniu, nei blogesniu. Vis dėlto, jeigu turi kažkokių idėjų, tu ieškai galimybių jas realizuoti legaliai. Jeigu negali, keiti idėją taip, kad pavyktų ją įgyvendinti legaliai.
O kaip tau garsusis Solomono atvejis?
Na (juokiasi)… Aš vertinu ne jo meno kūrinius, o tas emocijas, kurias visuomenėje jis sugebėjo sukelti. Tai yra žvaigždė, tai yra nekviesta žvaigždė, kurios niekas neprašė pasirodyti ir šviesti. Būna tos žvaigždės labai prodiusuotos, krūva žmonių dirba, kad jie atrodytų skandalingi, o jis tiesiog yra vienas žmogus, iššaukęs, išprovokavęs reakcijas, kurių tikriausiai norėjo, iš žiūrovų.
Daug keliauji, todėl turbūt gali palyginti Lietuvos ir kitų šalių skirtumus, vyraujančius tarp gatvės meno ir grafičio? Kokie jie?
Kiekvienoje šalyje yra kitoks santykis su gatvės menu. Malaizijoje tai yra labai pogrindinė kultūra, kuri dabar kažkiek gal net ir dėl mano kaltės (juokiasi) tapo mada. Visi darbus pradėjo spausdinti ant suvenyrų, kas irgi sukelia nesusipratimą ir ironišką susimaišymą, bet turbūt dėl to tai ir tampa taip populiaru ir sėkminga. Dabar buvome Norvegijoje, kur komerciniu tikslu susirinko labai daug nekomercinių menininkų, kas irgi yra labai juokinga, mieste, kuriame gyvena krūva turtingų žmonių. Yra šalių, kur tai yra giliai pogrindyje, yra – kur labai sukomercinta.
Šiandien man rašė iš Švedijos, kur grafitis ir gatvės menas yra visiškai draudžiamas, kur net neleidžiama platinti informacijos, reklamuojančios tokio pobūdžio renginius, meno kryptis. Tai net nėra draudimas piešti ant sienų, tai yra draudimas apskritai kalbėti apie rašymą ant sienų, rašyti straipsnius apie tai ir panašiai. Kaip Lietuvoje negalima platinti nacių simbolikos, taip Švedijoje draudžiama net kalbėti apie grafičius viešai.
Buvome Venecijos bienalėje, kur viskas buvo dedikuota grafičiui – ir net ne gatvės menui, o pačiam grafičiui, kur žmonės purškia raides su skarbonkėm. Tai irgi duoda kažkokio specifinio prieskonio šaliai, jei ji reprezentuodama save renkasi tuos menininkus, reiškia, kad jie turi labai kitokį požiūrį į grafitį.
O Lietuvoje dar yra ir tokio devyniasdešimtųjų prieskonio, kur policija su menininkais žaidžia katę ir pelę. Iš to taip pat išgaunamas įdomus, savitas stilius ir bruožas – žmonės piešia greitai ir labai konceptualiai. Su festivaliu (Vilniaus gatvės meno festivaliu – aut. past.) bandėme įnešti naujų prieskonių, parodyti, kad grafitis nebūtinai turi būti nupaišytas per dvi minutes pasislėpus. Tuo labiau, kad tie darbai, kurie padaromi labai greitai, labai trumpai ir gyvena.
Kaip manai, kokia gatvės meno reikšmė, kaip jis veikia žmones miesto erdvėse?
Gatvės menas yra labai stipri, neseniai įvertinta jėga. Tai tiesiog yra meno apraiška socialiniame kontekste, kas labai ilgą laiką buvo visiškai nuvertinta. Jei žiūrėtume į istoriją, tokie dalykai kaip DaDa ar Fluxus menas ilgoje perspektyvoje gauna labai daug atsiliepimų, nes tai yra ryšio, kontakto su žiūrovu reiškinys. Būtent dėl to dabar gatvės menas turi labai tiesioginį priėjimą prie žiūrovo, kuris nėra kažkoks meno kritikas, dienų dienas sėdintis galerijose. Tai yra žmogus, kuris nori nenori žiūri ir mato gatvės meno kūrinius bei dažnai turi savo nuomonę. Gatvės menas yra labai stipri socialinė jėga, kuri žmogui labai daug duoda, padeda menui sklisti. Tai tikrai labai įdomus reiškinys. Manau, kad kažkuriuo metu gatvės menas žmonėms taps toks įprastas ir priimtinas, kad pasidarys nebeįdomus.
O tavo piešiniai turi kažkokį tikslą? Šokiruoti, spręsti socialines problemas, kurti estetišką grožį?..
Įvairiai. Aš nesiimu labai radikalių krypčių. Gatvės menininkai yra itin tarpdisciplininiai – jų temos labai keičiasi. Dabar žmonės mato mane kaip tą, kuris daro darbus su priklijuotais objektais, bet tai nėra tik tai, ką aš darau. Kitiems norisi užkabinti kažkokius politinius elementus, bet tai taip pat nereiškia, kad jie kuria tik politinį meną. Aš bandau žaisti su pirmine žiūrovo reakcija, bandau reaguoti į aplinką, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką beveikčiau, stebiu savo reakcijas, nuotaikas, kurias iššaukia aplinka. Tai daro didelę įtaką mano menui, kurį kuriu norėdamas provokuoti kitų žmonių reakcijas, priversti žmones susimąstyti, ką jie mato, į ką jie žiūri, ką tai galėtų reikšti ir ką tai reiškia jiems.
Dažniau atsiranda idėja ir tada jai realizuoti ieškoma vieta, ar atvirkščiai – pirma vieta, tada – idėja?
Įvairiai. Dažniausiai būna krūva idėjų ir krūva pastatų, kuriuos nešiojuosi galvoje, kol „nesulimpa“ į kažką vieną.
Ko trūksta grafičio menui Lietuvoje, kad jis plėstųsi, tobulėtų ir būtų labiau pripažintas?
Labiausiai trūksta galimybių jauniems menininkams – būtent tiems, kurie laksto ir paišo, nes dažniausiai jie nelabai daug pasirinkimo turi. Ypač jei tu nesi iš kažkokios institucijos ar mokyklos, tu vadinamame meno pasaulyje nelabai turi galimybių. Yra labai uždaros ir mažos bendruomenės, griežti rėmai, ką menininkai turi daryti ir ko ne. Esu tikras, kad geriausi meno darbai ir idėjos, atsirandančios meno mokyklose, gimsta sąsiuvinio gale, kurio niekas nemato ir niekas nevertina. Ypač tie, kurie turėtų – suaugusieji, kurie ateityje tau, kaip menininkui, gali mokėti pinigus ir puoselėti tavo idėjų realizavimą. Jei jaunas menininkas nėra vertinamas ir jo darbai nepasiekia šitų žmonių, ateityje jis neturi galimybių „prasimušti“. Būtent to ir trūksta – supratimo ir atvirumo menui.
Taip pat skaitykite Justės straipsnį apie tai, Kaip matuojamas grafičių legalumas?
