Eglė Kirliauskaitė
Anto Beno Ališausko nuotr.
Šio straipsnio pavadinimas – ne tik gražus žodžių sąskambis. Tai – pažadas, kurį duoda ir tęsi naujausias režisieriaus Vido Bareikio darbas pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko romaną „Nematomi monstrai“.
Užmigti ir atsikelti tikrai ne dėl to, kad šis spektaklis būtų per ilgas ar verstų snūduriuoti. Jokiu būdu! Tai net nėra vaizdžiai nusakyta šio darbo nešama žinutė apie mus supančią susvetimėjusią, vartotojišką, meilės bei nuoširdaus dėmesio išsiilgusią visuomenę. Užmigti ir atsikelti, nes spektaklio vaizdai, žodžiai, mintys žiūrovų nepaleis tikrai ilgiau nei vieną vakarą po renginio.
Turbūt nesuklysime pasakydami, jog šį antradienį įvykusi spektaklio premjera buvo viena laukiamiausių šiemet. Tiesa, džiugų spektaklio laukimą turėjęs sustiprinti jo repeticijų metu gimęs ir kiek anksčiau pristatytas kitas darbas „No Awards“, nors kai kur prajuokinęs, kai kur kažką suvirpinęs, truputį išgąsdino ir pasėjo abejonę: „Talentų šou“? Aktorių išpažintys? Piaras? Rimtai ar parodijuojančiai? Galų gale – apie ką ir kam? Po „Nematomų monstrų“ premjeros susitikime su žiūrovais Lietuvos teatro scenoje debiutavusi Jurga Šeduikytė sakė, jog, jei ne „No Awards“, šis spektaklis taip pat nebūtų toks, koks yra. Tad gal ir neverta pykti ant mažai repetuoto „jaunėlio“– „monstrai“ tikrai buvo stipru, ryšku, spalvinga, jausminga, nauja, paveiku ir dar begalė kitų epitetų. Labai norėjosi išvengti kiek nuvalkioto žodžio „kokteilis“, bet iš tiesų jis čia labai tinka: visko daug, viskas maišosi tarpusavyje, o rezultatas – labai skanus.
Bene populiariausią jaunosios kartos režisierių galima sveikinti už savo, kaip jaunos asmenybės teatre, prievolių vykdymą ir „No Theatre“ pavadinimo pateisinimą – tiek su „Kovos klubu“, tiek su „Nematomais monstrais“ jis daro savotišką revoliuciją Lietuvos teatre, daug dėmesio skirdamas vizualiajai pusei, veiksmo gyvumui bei interaktyvumui, trindamas ribas tarp klasikos bei modernumo, teatro bei kino. Tai, kad spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas internetu – puiki, bet, manau, ne pati svarbiausia naujiena. Didesnį įspūdį palieka tai, kaip profesionaliai filmuojamas ir čia pat projekcijoje rodomas veiksmas dažnai taip prikausto žiūrovų dėmesį, jog kartais net galima užmiršti viską stebėti „gyvai“.
Dar prieš premjerą Vilnių puošę plakatai, skelbiantys apie „Nematomuose monstruose“ pasirodysiančius transvestitus, transeksualus, brolio bei sesers meilę nė kiek nemelavo – kas atėjo to pažiūrėti, tą ir gavo. Net daugiau. Visgi smagu, jog žaidžiant veikėjų vulgarumu, nuogumu, nuokrypiu nuo normų, taip pat necenzūrinių žodžių vartojimu, žiūrovo neapima jausmas, jog jį norima papirkti pigiais triukais – šokiruoti vien dėl pačio šokiravimo. Kitaip tariant, forma neužgožia, o tik papildo ir suteikia prieskonio turiniui.
Tiek profesionalių, tiek čia debiutuojančių aktorių vaidybą galima vadinti įtikinama, pakankamai išjausta bei išgryninta, o J. Šeduikytės pasirinkimas kartu su Elze Gudavičiūte pagrindinio vaidmens atlikimui tikrai nepasirodė „pritemptas“. Nors, kaip po premjeros sakė V. Bareikis, scenomis, kur vyrai aktoriai persirengia moterimis ir kalba paplonintais balsais, buvo kiek bijoma sukelti asociacijas su mokyklos šimtadieniu, ši baimė buvo be pagrindo. Tiesą sakant, net būtų smalsu pamatyti, kaip iš vyrų moterimis tapusių transeksualų vaidmenis atlieka vyrai.
Ar skaityti Ch. Palahniuko romaną prieš einant žiūrėti spektaklio? Sunku atsakyti: neskaitę aikčiojo nuo netikėtų bei suprantamai perteiktų siužeto vingių, tuo tarpu likę galėjo giliau pažvelgti į tam tikras nuskambėjusias frazes, pasigėrėti sceniniu įgyvendinimu. Beje, pirmasis variantas pranašesnis ir tuo, jog šiuo atveju nekankins jausmas, dažnai užplūstantis žiūrint skaitytų knygų ekranizacijas, kuomet griūva vaizduotėje susikurti veikėjų įvaizdžiai. Visgi neabejotinai galima teigti, jog „Nematomus monstrus“ pamatyti verta. Tik būkite atsargūs – šis darbas ne tik užkels kartelę, tačiau su juo teks užmigti, permiegoti ir atsikelti.
