Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Toliau dalijuosi įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šį kartą apie sukrečiantį filmą „Galutinis tikslas“, kurio premjera įvyko praėjusį sekmadienį.
„Galutinis tikslas“ (angl. Final Destination), rež. Ričardas Marcinkus, Lietuva, 2013 m., 65 min.
Siužeto kabliukas
Režisieriaus Ričardo Marcinkaus dokumentinis filmas „Galutinis tikslas“ pasakoja apie daugelio Vilniaus gyventojų ir svečių bent iš matymo pažįstamą Povilą. Vienakojį, invalido vežimėlyje sėdintį vyrą su išmaldai ištiesta tatuiruota ranka kurį laiką buvo galima sutikti miesto centre. Pusę gyvenimo − net 28 metus − Povilas praleido kalėjime. Iš ten jis pakliuvo į Kelmėje esančius Liolių senelių namus, įrengtus vietoj kadaise buvusio vaikų darželio, kurį lankė ir pats filmo autoriaus. Dėl sunkaus būdo Povilas po penkerių metų iš ten buvo išmestas. Atsidūręs gatvėje sutiko savo „gyvenimo moterį“, kuri vėl padėjo jam prisiminti, kas yra adata. Dėl narkotikų Povilas neteko kojos, dėl tos pačios priežasties jam grėsė netekti ir antrosios. Milžiniški, kone pūvančios kojos skausmai, gyvenimas gatvėje, narkotikų alkis, visiškas dugnas, galutinis tikslas…
Pliusai
R. Marcinkus su Povilu ir į jį nukreipta kamera praleido ketverius metus. Tarp vyrų užsimezgė ryšys, leidžiantis žiūrovui ne tik stebėti kraupią filmo herojaus degradaciją, bet ir perprasti jo asmenybę. Povilas senelių namuose ir Povilas Vilniaus gatvėse – visiškai skirtingos asmenybės. Kad tai tas pats žmogus, išduoda kalėjimo žargonas, tatuiruotės, storo stiklo akiniai ir negalia. Ko gero, ši vykusiai pateikta priešprieša ir yra didžiausias filmo pliusas.
Kaip teigė pats filmo režisierius (kuris yra ir scenarijaus autorius bei operatorius), pradinė mintis, atviliojusi jį į senelių namus, buvo sukurti filmą apie šios įstaigos gyventojus. „Gal netgi komediją“, − priduria R. Marcinkus. Ir iš tikro gyvenimo senelių namuose užkulisiai buvo sutikti griausmingu salės juoku, kuris po truputį vis rimo, kol, filmui įpusėjus, tiksliau − veiksmui persikėlus į Vilnių, nebeliko iš ko juoktis.
Svarbus purvinosios dokumentikos bruožas – gebėjimas nesmerkti pasirinktų personažų. „Galutinio tikslo“ kūrėjui tai pavyko, nors pačioje filmo pabaigoje pasigirsta kenčiančiam Povilui adresuotos frazės: „Pats dėl visko esi kaltas.“ Jei kas nors jam tai būtų pasakęs, kiek anksčiau, pavyzdžiui, senelių namuose, ko gero, būtų netekęs paskutinių dantų. Taip, filme asmenybės virsmas prieš ir po labai ryškus. Ir jis įvyksta per itin trumpą laiką.
Povilas senelių namuose
Povilas Vilniaus gatvėse
Minusai
Tos išgirtos priešpriešos, deja, neužtenka tinkamai filmo pabaigai. Po premjeros buvo šiek tiek gaila, kad taip puikiai pradėta pasakoti istorija, po truputį vis giliau leidžianti pažinti pasirinktą personažą, kurio ryškus charakteris pats nulemia filmui svarbius siužeto vingius, taip ir nebaigiama. Tarsi dėl to teisindamasis R. Marcinkus po filmo papasakojo, kad tai buvo diplominis darbas ir kad jo terminas padiktavo, kada nustoti Povilą filmuoti. Jei dokumentiniame filme atrandi ir daugiau scenų, kurios galėjo tapti finalinėmis, vadinasi, pabaiga išties netinkama. Be jos filmas tiesiog prarado pagrindinės minties aiškumą.
Rinkitės šį filmą…
Pirmiausia, paklauskite savęs, ar jums tikrai patinka purvinoji dokumentika. Viskas tikra ir vyksta greta jūsų, tad abejingas tam vargu ar sugebėsite išlikti.
Nuogirdos
Povilas nuo rugsėjo vėl sėdi kalėjime. Neįtikėtina, bet antrąją koją jam pavyko išsaugoti.
Įvertinimas (iš 5 balų)
4. Vieną balą nubraukė filmo pabaiga.
„Scanoramoje“ bus rodomas:
- lapkričio 14 d., ketvirtadienį, 15 val., „Forum Cinemas Vingis“, 5 salėje, Vilnius;
- lapkričio 20 d., trečiadienį, 18.30 val., „Forum Cinemas Kaune“, 4 salėje, Kaunas.
Taip pat skaitykite:
