Elada
Prieš kelerius metus draugė ne kartą siūlė paskaityti A. Marininos detektyvų. Atsikalbinėjau, kad tokiam žanrui gaila akių ir laiko. Vieną kartą nuobodžiaudama paėmiau pavartyti kažkurį jos detektyvinį romaną ir likau ištikima šios rašytojos gerbėja. Dabar man nebėra didesnio malonumo, kaip niūrų savaitgalį, ypač kai lauke nykus oras, arba nesveikuojant, įsitaisyti šiltame kampelyje ir pasinerti į šios rašytojos kuriamą pasaulį.
Nors detektyvinis romanas „Trijų ne dėsnis“ parašytas 2003 m., bet į mano rankas pateko visai neseniai. Gal dėl to, kad senokai skaičiau kokį šios autorės kūrinį, gal dėl žavios dviejų žanrų – detektyvo ir saviugdos pratybų – sintezės norėčiau laisvalaikio skaitiniams parekomenduoti šią istoriją. Kad išvengčiau knygos turinio atpasakojimo, pateiksiu visur skelbiamą anotaciją:
Nastiai Kamenskajai nepasisekė – ji pateko į avariją. Greitai ją išrašys iš ligoninės, bet sulaužytą koją vis dar taip skauda, kad moteris beveik nepaeina. Tada ji nusprendžia kreiptis į specialistę, gydančią netradiciniais metodais. Tačiau kai Nastia jai paskambina, paaiškėja, kad toji specialistė nužudyta. O čia dar vienas nemalonumas – išėjusi iš ligoninės, Nastia neturi kur gyventi – jos butas užimtas netikėtai užgriuvusių giminaičių. Taip Kamenskaja atsiduria buvusio bendradarbio vasarvietėje. Ten ji toliau gydosi ir su ją lankančiais kolegomis sprendžia garsios žmogžudystės bylą. Kartą likusi vasarnamyje viena, pastebi, kad ją kažkas seka…
Detektyvas – toks žanras, kad skaitytojas apie nusikaltėlį turi sužinoti palaipsniui pats, be suflerių, todėl, vengdama išduoti paslaptis, norėčiau pakalbėti apie psichologinius dalykus, kurie man knygą darė įdomesnę už paties nusikaltimo atskleidimą. Nastia Kamenskaja – dažniausia A. Marininos istorijų pagrindinė veikėja, Maskvos kriminalinės paieškos analitikė – šioje istorijoje labiausiai gilinasi į save. Pavelas Diužinas, buvęs Nastios bendradarbis, ilgai jai atrodė beprotis ar bent keistuolis, „ kol pripažino seniai visiems žinomą tiesą, kad visi žmonės skirtingi ir neprivalo būti vienas į kitą panašūs“. Romane aiškinama apie kineziologiją, kuri daugeliui skaitytojų, kaip ir pagrindinei veikėjai, turbūt sunkiai suvokiamas dalykas. Kamenskaja, realistė, tiksliukė, nelengvai priima ir Diužino propaguojamą kosminį dėsnį: „Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs to neprašo.“ Perkračiusi savo santykius su žmonėmis, Nastia suvokia, kad daug mažiau problemų būtų kilę, jei būtų laikiusis šios taisyklės. Manau, taip būtų ir mums, skaitytojams. Knygoje „Trijų ne dėsnis“ nuolat grįžtama prie tos svarbios taisyklės ir tai nori nenori turėtų paveikti skaitytoją. Skirtingai nuo saviugdos knygų, propaguojamos idėjos yra tikrinamos pačių personažų, jos nėra iškart priimamos kaip aksioma, tai leidžia ir skaitytojui palaipsniui priprasti prie tos idėjos ir pagalvoti, ar neverta ir pačiam kai ko pasimokyti…
Pavelas Diužinas moko Nastią ir kitų kosminių dėsnių: gerbti savo tėvus, mokytojus ir vyresniuosius; būti dėkingam viskam, kas mus supa ir kas mums atsitinka. Išties nelengvas dalykas išmokti rasti priežastį jausti dėkingumą visur be išimties. Oho, kaip pasikeistų gyvenimas, jei ta taisykle vadovautųsi daugelis žmonių. Kiek pozityvo atsirastų mūsų gyvenime, kaip mieliau ir lengviau būtų bendrauti su kitais žmonėmis, nes neliktų niurgzlių, menkintojų, aimanuojančiųjų, kaip pas mus viskas blogai… Aišku, to pramokti gali prireikti daug laiko, bet ši knyga ne tik Kamenskajos patirtimi, bet ir detektyvine istorija parodo, kad stengtis verta…
Įdomiai knygoje svarstoma apie pasirinkimo laisvę. Visada galima sugalvoti keletą priežasčių, dėl ko verta daryti vieną ar kitą dalyką, o tada išsirinkti tą, kuri malonesnė, arčiau prie širdies: „… jei negali pasirinkti veiksmo, visada gali pasirinkti motyvaciją“, kuri yra rimtas norinčio tobulėti žmogaus pagalbininkas. Išties čia tiktų ir kitas posakis, jau ne iš knygos: „Kas nori – ieško galimybių, kas nenori – priežasčių.“
Šiais visuotino pasipūtimo ir nepagarbos kitam žmogui laikais detektyve teigiamos senos kaip pasaulis taisyklės: išmok kiekviename žmoguje matyti savo mokytoją ir jį gerbti; džiaukis kiekviena diena, minute, įvykiu, žmogumi, nes nėra atsitiktinių dalykų; labiau pasitikėk savimi („…žmonės labai dažnai nepasinaudoja savo pačių galimybėmis, o teikia pirmenybę svetimoms, nes iš anksto yra įsitikinę, jog nieko jiems neišeis.“); atskirk tikruosius poreikius nuo kieno nors įpirštų, nes tai ir yra tikroji išmintis. Tai, kas atrodė juoda ir bloga, gal žmogų pamoko, atveda prie šviesos, tik reikia dėkoti už tai, kas buvo… Neskaičiusiam knygos tos mintys gali pasirodyti kaip koks pasenusių moralų rinkinys, bet tikrai taip nėra.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
