Naujausias M. Martinsono filmas „Amaya“ – tai pats puikiausias globalizacijos tinkamai panaudotų savybių pavyzdys. Ir tai sako ne vien tik faktas, kad filmo kūrybinę grupę sudarė lietuvių, latvių, japonų, kinų tautybės žmonės ir daugiau.
Tinkamai perimti svetimos tautos praktinį profesionalumą, tinkamai atskleisti skirtingų kultūrų savitumą ir be kita ko, nepamiršti individualių personažų savitumų – tai uždaviniai, kuriuos režisierius ir visa komanda puikiai įvykdė.
Kaip ir ankstesniame filme „Nereikalingi žmonės“, režisierius nesiima gvildenti vienos istorijos. Tai kelių persipynusių istorijų rezginys, kurios visos kalba labai panašia tematika – ilgesio, savęs ieškojimo, meilės…
Polas (Andrius Mamontovas) – po skaudaus išsiskyrimo su mylimąja blaškosi keliaudamas po pasaulį… Amaya (Kaori Momoi) – moteris, daugiau nei dvidešimt metų gyvenanti taikų, ramų santuokinį gyvenimą, už viską labiausiai trokštanti draugo, keliauti… Tai lyg filmas apie nebylią šių vienišų žmonių draugystę naktinio lietaus (Amaya” kinų kalboje – lietinga naktis) įvaizdžio priešakyje.
Viso filmo metu lydėjo nuojauta, jog režisierius M. Martinsonas dar rašydamas scenarijų Polo eilutes taikė A. Mamontovui, mat filme netenka pamatyti kitokio A. Mamontovo, nei pažįstame (kiek galime leisti sau tai sakyti). Romus, statiškas, iš pažiūros apatiškas, nors tai daugiau poza – tai personažas, kurį nenorom gretini su meniniuose projektuose, televizijoje, žurnaluose sutinkamu Andriumi Mamontovu.
Kitų aktorių vaidybą vertinti yra kur kas paprasčiau – čia nebėra subjektyvaus mato, o ir faktai kalba patys už save – tai yra profesionalūs aktoriai su vaidybine patirtimi. Be kita ko – rytų kultūros žmonės pasižymi tam tikromis specifinėmis manieromis, infantilumu, kurį sutinkame bene visuose rytų filmuose. Čia ne išimtis.
„Amayoje“ – kultūrų kontrastas atskleistas itin ryškiai ir ne tik personažuose, bet ir konkrečiose scenose. Gali spėti, kad tai buvo vienas iš režisieriaus tikslų, mat scenos, kuriose vaizduojama vietinių kasdienybė ir keliautojo Polo istorija atskirti pačiais kadrų mostais – čia statiška kasdienybės, čia dinamiškų vaizdų ir lengvo jausmo fiksacija. Du skirtingi pasauliai ir jiems susijungus gimsta kažkas nauja – lengva, bet gilaus.
Nors filmas paremtas poetiška vaizdų, garsų ir pačios temos perteikiama gama, tačiau čia pat sutinkame ir komiškų elementų. Vieni jų itin taikliai perteikia egzistencijos absurdiškumą – susirūpinimas seno laikrodžio tiksėjimo skambesiu, tačiau nepaisymas čia pat esančio tikrojo laiko – gyvenimo ir galimybių.
Komiškus elementus kuria ir jau minėti kultūriškai skirtingi personažai ir situacijos. Nors atrodytų gana rizikingas sprendimas greta gilių psichologinių portretų įvesti komiškų elementų turinčias scenas, tačiau režisierius gana sėkmingai išlaviravo.
Tiesa, kiek abejotinai (nors, beje, pavykusi) atrodo scena, kurioje pasirodė britų aktorius Dexter Flectheris – tai vienintelė tokio tipo scena kurios metu išsiskyrė net ir muzikinis tonas. Todėl sąmoningai kyla klausimas, jei ji buvo tik vienintelė, kokia buvo jos prasmė? O gal tiesiog norėjosi „išnaudoti“ Britanijos kinematografo žvaigždės statusą?
Tai yra grynai poetinis pramogai tinkantis kino filmas, kuriam pagrindą sudaro itin talentingas operatoriaus Ginto Berzins darbas. Tiesiog negali sugalvoti kitos filmo matymo alternatyvos, mat operatoriaus vizija – itin subtili, dinamiška, tačiau ir labai intymi, įtaigi. Filme gausu charakteringų kadrų, kuriuose atskleidžiami personažų, miesto, gamtos, kultūros ir netgi jausmų portretacija.
Fone girdima Andriaus Mamontovo kurta muzika – tai atskira tema, kurioje būtų ištarti komplimentams pritinkantys žodžiai, nors keliose scenose lyg ir trūko kontekstualumo su pačiu filmu.
Ar tai bus sėkmingas filmas? Apie finansinę sėkmę Lietuvos kontekste būtų sudėtinga kalbėti, tačiau spėjama, kad turėtų sulaukti didesnės sėkmės, nei pavyzdžiui „Nereikalingi žmonės“. Tai nėra nacionalinis kinas, kuris dažniausiai būna vangiai lankomas mūsuose, tai japonų ir Europos (Lietuvos) kino tradicijų samplaika, kuri kur kas yra artimesnė masiniam vartojo skoniui. Ši kino juosta net neturi apibrėžto žanro ir sveikai balansuoja tarp dramos ir komedijos, kas jau savaime yra sėkmės faktorius.
