„Talentų bankas“ pristato: svajingoji floristė Simona arba „Panelė Rožė“, dievinanti tulpes (interviu, foto)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

Turbūt labai nesuklysime pasakę, jog visos moterys ir merginos mėgsta gėles. Visgi kai kurioms jos – ne tik graži dovana ar kambario puošmena, bet ir viena didžiausių gyvenimo aistrų. „Gėlės yra mėgstamiausias mano dalykas: kai mane paleidžia į pievą, galėčiau joje būti valandų valandas“, – šypsosi šiandieninė „Talentų banko“ herojė Simona Vaškytė. Jaunoji floristė, prieš kurį laiką iš pajūrio persikėlusi į sostinę, žada nepamiršti savo aistros ir mažais žingsneliais juda didžiosios svajonės link – įkurti savo gėlių saloną. Apie romantišką specialybę ir meilę gėlėms – iš pirmų lūpų!

Kaip susidomėjai floristika?

Pati sunkiai pamenu, bet močiutė pasakojo, kaip jau nuo pat mažens jai padėdavau daryti Kalėdinius konkorėžiukus. Mano močiutė taip pat floristė, gėlininkė, ji mane ir užkrėtė šiuo magišku dalyku. Kai paaugau, tulpes auginusi močiutė man leisdavo jas pardavinėti per kovo 8-osios šventę. Taip jau nuo dešimties metų pradėjau ugdyti verslininkės gyslelę. Pasiruošimas ir pati prekyba buvo mano mėgstamiausios dienos metuose, juk ne taip dažnai būni tarp tūkstančio tulpių! Paauglystėje padėdavau močiutei sodybose, darydavome gėlynus, alpinariumus. Tada supratau, kad man labiau patinka dirbti su nuskintomis gėlėmis, todėl būdama 14-olikos pradėjau reikštis: mokykloje su dailės mokytoja dalyvaudavome vietiniuose konkursuose, parodose.

Gal jau turi kažkokių pasiekimų/laimėjimų šioje srityje?

Na, po metų pirmą kartą sudalyvavau konkurse „Žiemos puokštė“: iš 25 dalyvių likau 4 ir gavau paskatinamąją vietą, kuri buvo tokia saldi, kad nustoti jau nebegalėjau. Taip beveik neturėjau dailės pamokų, bet užtai kūriau tai, kas man patinka. Dalyvaudavau visur ir visada, puošdavau mokyklos renginius ir pan. Floristikos mokytis tuo metu buvo galima tik profesinėje mokykloje, todėl pasirinkau būtent tai. Įstojusi jau mokėjau daryti puokštes, nes turėjau nuostabią mokytoją – močiutę. Tuomet vėl buvau aktyvi, o trečiame kurse pagaliau įgyvendinau savo svajonę ir  konkurse „Žiemos puokštė“ laimėjau pirmąją vietą. Ir iki tol užimdavau prizines vietas, bet iki aukščiausio įvertinimo vis kažko pritrūkdavo, gal patirties…

Darbas gėlių apsuptyje skamba tikrai romantiškai. O kaip yra iš tikrųjų?

Dirbti mylint tai, ką darai, yra vienas malonumas, galėčiau dirbti ištisas naktis ir nuovargis būtų beprotiškai malonus – taip visad būna per didžiąsias šventes, vasarą..  Gėlių komponavimo menas labai romantiškas, nes gėlės labai daug šneka. Tiesą sakant, puikiai gali suprasti, kuris vyras
perka gėles iš reikalo, o kuris – iš visos širdies.

Kuo tavo darbai išskirtiniai?

Kiekvienas mano darbas yra apgalvotas ir su žinute, reikia tik nebijoti pasikliauti fantazija.  Turėjau puikius mokytojus, o pats mylimiausias, neskaitant močiutės, buvo Sigitas Kaminskas, kurio vadovaujamame „Gėlių fabrike“ praleidau 3 metus. Žaviuosi jo laisve, jo kūryba, kuri eina iš širdies į širdį – taip būtent darau ir aš, todėl mes puikiai vienas kitą supratome. Negaliu įvardinti, koks mano stilius, nes nestatau savęs į rėmus, man labai patinka eksperementuoti, dirbti su lauko gėlėmis, naudoti viską, kas randama gamtoje. Į kiekvieną pagalį, akmenį ar žolę aš žiūriu kaip  į meno kūrinį, nieko neišmetu, nes floristika yra labai plati sfera – galima įterpti visas meno sritis.

Ką atsakytum skeptikams, teigiantiems, jog floristika – joks menas, juk puokštę gali padaryti kiekvienas…

Taip, puokštę gali sukurti kiekvienas, jei tai darys iš širdies, ir darydamas ją galvos apie žmogų. Visgi gerą puokštę padaryti nėra lengva. Labai liūdna, kad žmonės taip nuvertina floristiką, nes tai nėra taip paparasta, kaip atrodo. Reikia turėti labai daug žinių ir praktikos, taip pat įgimtą menininko gyslelę, kad viską pamatytum kitaip. Nesmagu, kai žmogus, visiškai nesusidūręs su šia sritimi, vadina save floristu – taip meluodamas klientui jis nuvertina mūsų statusą.

Pati turi mėgstamiausią gėlę?

Dievinu tulpes, jos man labiausiai atspindi moterį, jų yra tiek daug rūšių! Jos visos skirtingos, bet kartu labai panašios: kol auga – trapios, kai nuskina – laikosi net nepamerktos, o kai pamerki – žydi labai ilgai, kol pilnai išsiskleidžia ir parodo visą save.

Ar vaikinas labai rizikuotų, dovanodamas tau gėlių?

Dažnai girdžiu, kad man gėlių dovanoti negalima – juk ir taip kiekvieną dieną būnu tarp jų, bet tai visiška netiesa! Aš beprotiškai džiaugiuosi kiekvienu padovanotu žiedeliu, man gali nieko kito ir nedovanoti, užtektų tiesiog gėlių, nes jos daugiau pasako nei dovanos, tad vaikinas tikrai nerizikuotų jų įteikdamas. Manau, žmogus, kuris dovanos man puokštę, išrinks tokią, kuri tikrai atspindės mane.

Ar tiesa, jog pamačiusi žmogų, gali pasakyti, kokios gėlės ar jų deriniai jam tiktų?

Iš savo praktikos jau puikiai nuspėju, kas patiks vienokiam ar kitokiam žmogui, tai savotiška psichologija. Kai ateina klientas, tu matai, kaip jis atrodo, matai jo akis, kaip jis bendrauja. Dar geriau, kai žmogus papasakoja, kam bus skirtos gėlės ar puokštė. Visada patariu, kad, perkant gėles, reikia įsivaizduoti žmogų, kuris jas gaus. Svarbiausia nebijoti interpretuoti.

„Facebook’e“ tave galima rasti linksmu slapyvardžiu „Only a rose is a rose“… Kodėl būtent toks pavadinimas?

Kadangi turiu tikslą atidaryti savo dirbtuves, noriu neskubėti ir viską pasiekti po truputį, taip įsitvirtinant ilgam. Tiesą sakant, pavadinimas dar nesugalvotas – kol kas jam dar ne laikas, tad laikinai slėpsiuosi po šiuo slapyvardžiu, kad žmonės galėtų stebėti mano veiklą. Jį man padėjo sugalvoti geriausia draugė, šiuo metu gyvenanti Islandijoje. Kartą paskambinusi pradėjo pasakoti, kad gavo atviruką, kuriame parašyta „Only a rose is a rose“, ir pagalvojo, kad man turėtų labai patikti – o man tikrai labai patiko. Juokingiausia, kad kai  Klaipėdoje turėjau savo dirbtuvėles, kaimynai mane praminė „Panele Rože“, nes nežinojo mano vardo, tik tai, kuo užsiimu. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau mane visi matys jau ne kaip mokinę Simoną Vaškytę, o kaip floristę Simoną Vaškytę.

Panašu, jog turi didelių ateities planų. Apie ką dar svajoji?

Kadangi bestudijuodama kitus dalykus supratau, kad mano kelias yra floristika, tad to nemesiu ir kursiu toliau. Maniškė svajonė tokia: noriu, kad žmonės pradėtų vertinti tai, kas tikra, ką sukuria gamta ir žmogus kartu, noriu kurti meną iš gėlių, noriu, kad žmonės, pamatę mano darbus, taptų laimingi, noriu, kad poros, kurioms aš kursiu vestuvines puokštes, niekada neišsiskirtu, o vyrų, kurie dovanos mano puokštes, moterys būtų pačios laimingiausios. Ir kas visi kiti mėgautųsi mano darbais, lyg skanaudami patį skaniausią tortą…

Kviečiame peržvelgti ir įvertinti Simonos darbus! Jei kada norėsite patarimų, kaip išsirinkti gėles ar kaip įdomiai susipakuot dovaną, mergina lauks jūsų laiškų jos „Facebook“ paskyroje.